Mokuhanga (木版画) yra tradicinis japonų medžio raižinių menas, kuris nuo Edo laikotarpio tapo neatsiejama Japonijos kultūros dalimi. Jo išskirtinumas slypi ne tik technikoje, bet ir estetinėje raiškoje, kuri sugebėjo peržengti ne tik laikmečio, bet ir geografines ribas. Šiandien Mokuhanga išlieka aktuali tiek tradiciniame, tiek moderniame mene, o jos technika pritaikoma skirtingose vizualinės kultūros srityse – nuo knygų iliustracijų iki animacijos ir net tatuiruočių meno.
(daugiau…)
Laukinė, pankiška, akiplėšiška, siurreali – tai tik keletas epitetų, lydinčių režisieriaus Hsin-yao Huang juodąją komediją „Didysis Buda Plus“. Savo kaip režisieriaus karjerą pradėjęs nuo dokumentikos kūrimo, 2017 metais taivanietis H. Huang pasuko į vaidybinį kiną, nors ir neatsisakydamas dokumentalisto šaknų. Jo filmų veikėjai – visuomenės paribio žmonės, o kuriama satyra, persisunkusi kandžia socialine ir politine kritika, visgi, joje nėra jokio pamokslavimo. Kaip sako pats autorius, jam ironija nėra intencionaliai filmo kūrimui naudojamas įrankis, tai greičiau jo požiūrio į gyvenimą pagrindas. Filmas ne mažiau intriguojantis ne tik turinio, bet ir stiliaus prasme: žaidimai su spalva, tiesiai į žiūrovus besikreipiantis pasakotojas atveria dar daugiau kelių, interpretuojant filmo prasmes.
Juodoji komedija „Didysis Buda Plus“ – šių metų taivanietiško kino festivalio „Taivanas ekrane“ programos dalis. Ją pamatyti galite lapkričio 4 d. Kaune, kino teatre „Romuva” bei lapkričio 5 d. Vilniuje, kino centre „Skalvija”. Laukiant filmo kviečiame skaityti interviu su režisieriumi, kuriame jis dalinasi mintimis apie kūrybą, humoro galią ir apie patirtis, įkvėpusias parašyti juodąją komediją.
(daugiau…)Parengė: Gabija Morkūnaitė, Ieva Driukienė
„Taivanas ekrane 2023“ atidarymo filmo garbė šiemet atitenka talentingo režisieriaus Chan Ching-lin dramai „Balandininkas“ („一家子兒咕咕叫“, „Coo-Coo 043“). Sodria kinematografine kalba ir aktorių meistriškai kuriamais vaidmenimis išsiskirianti juosta jau spėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo, o 59-iuose Taivano kino apdovanojimuose „Golden Horse“ buvo nominuota net 16 kategorijų, tarp jų – geriausio režisieriaus, geriausio scenarijaus ir geriausio filmo. Nors tai tik antrasis režisieriaus Ching-lin pilno metro filmas, tačiau jame jau stebime kuriamą savitą vizualinę kalbą ir užtikrintumą.
Jautrus ir sudėtingas emocines būsenas kino kalba meistriškai apnuoginantis filmas pasakoja apie šeimą, kurios pagrindinis pragyvenimo šaltinis – Taivane nelegalios balandžių lenktynės. Dėl sudėtingos finansinės situacijos ir taip trapi šeimos ramybė galiausiai subyra, kai po 7 metų į namus netikėtai sugrįžta lenktyninis balandis „Nr. 043“. Tarsi keistas vilties ženklas, paukščio grįžimas atkuria tėvo tikėjimą prieš 7 metus be žinios dingusio sūnaus grįžimu. Vis tik, netikėtas vilties ženklas pamažu tampa pragaištingu likimo pirštu, išpranašaujančiu šios šeimos iširimą.
„Balandininko“ režisierius Chan Ching-lin atvirame interviu su skaitytojais dalinasi mintimis apie filmą įkvėpusias vaikystės patirtis, kūrybinio proceso ypatumus, apmąstymais apie šiuolaikinio kino kūrėjų padėtį pasaulyje, kuriame nuolat augantis transliuojamo turinio kiekis grasina užgožti viską.
(daugiau…)
Pastaruoju metu viešajame diskurse Taivano vardas linksniuojamas dažnai – tiek kalbant apie tarptautinės politikos įtampas, tiek aptarinėjant ateities planus dėl strateginių verslo partnerysčių. Vis tik, tenka pripažinti, jog, neskaitant šių kontekstų, šiuolaikinis Taivano veidas – socialiniai ir kultūriniai ypatumai bei iš jų kylantys iššūkiai mums išlieka menkai pažįstami. Jau penktus metus iš eilės Taivaną artimesniu Lietuvos publikai kino pagalba siekia padaryti Azijos menų centro organizuojamas kino festivalis „Taivanas ekrane“. Apie pastangas atvesti Taivano kiną į naujas aplinkas ir šiuolaikinę taivanietiško kino sceną šiandien kalbamės su svarbiu festivalio idėjos palaikytoju, taivanietiško kino tyrinėtoju, buvusiu Taivano kino instituto direktoriumi dr.Pin-Chuan Chen, šiuo metu einančiu kultūros padalinio direktoriaus pareigas Taipėjaus atstovybėje Didžiojoje Britanijoje.
(daugiau…)
Indiška raga yra melodijų ir dermių sistemą. Archainį terminą “rāga” randame ketvirto amžiaus indiškame traktate “Brihaddeshi”. Išvertus iš sanskrito kalbos šitas žodis reiškia – “tai, kas nuspalvina protą”.
Turėdama labai senas ir gilias šaknis Indijos klasikinė muzika išlieka gyva ir labai aktuali šiandienos žmonėms. Visame pasaulyje vyksta šios muzikos koncertai, taip pat ji yra dėstoma žymiausiuose pasaulio universitetuose.
(daugiau…)
Kalbant apie Japoniją dažniausiai kyla mintys apie japonišką maistą, tradicinius menus, stulbinančią gamtą bei pažangiąsias technologijas, tačiau retai kam šautų į galvą mintis apie modernųjį meną. O vis dėlto šiuolaikiniai Japonijos menininkai stengiasi parodyti pasauliui ne tik tradicinio meno pusę, suteikti galimybę visuomenei atrasti ir Japonijos moderniąsias kūrybos sroves. Pasaulis, o kartu ir Lietuva, jau spėjo itin gerai susipažinti su Yayoi Kusama bei Takaši Murakami kūryba. O mes norėtume pristatyti kiek mažiau žinomą, bet vieną svarbiausių Japonijos pop art stiliaus atstovų – Keiichi Tannami (田名網敬一).
(daugiau…)
Pietų Korėjos šiuolaikinio meno scena kupina drąsių, iššūkių nebijančių bei dėl kūrybos pasiryžusių padaryti viską, meno atstovų. Pradedant nuo fotografijos, tapybos bei baigiant instaliacija – Pietų Korėjos menas pasiruošęs pritraukti kiekvieno žiūrovo akį, priversti susimąstyti bei sulaužyti sustabarėjusias visuomenės normas. Ne išimtis tarp Korėjos menininkų yra ir Choi Xooang, kuris savo menu kelia klausimus, šokiruoja ir savo realistiškomis skulptūromis suformuoja bei perteikia žmogaus emocijas, sustabdytas akimirksnyje [1]. Šiame straipsnyje kviečiame iš arčiau pažvelgti į korėjiečių kūrėją Choi Xooang ir susipažinti su jo kūriniais, trumpam pasineriant į realistišką ir
emocijų kupiną jo kūrybos pasaulį.
1964-siais metais – tuo sunkiu laikotarpiu, kai Pietų Korėjoje buvo įsigalėjęs autoritarinis Park Čunghee režimas, Šaltojo karo laikotarpiu, gimė reikšmingiausia savos kartos menininkė Lee Bul (kor. 이불). Tuometinė situacija šalyje – sunki. Įsigalioja įstatymas, draudžiantis disidentams ir jų šeimoms dalyvauti socialinėse veiklose su daugiau nei dešimt žmonių, spaudimas, vaikystėje grėsusi visos šeimos tremtis, atsakomybė už savo jaunesniuosius (menininkė yra vyriausia savo šeimoje) – šios priežastys moterį privertė ieškotis veiklos, kuria galėtų užsiimti viena pati, pabūti su savo mintimis, išsilieti: „ Visuomet maniau, kad norint išgyventi represinę ideologijos cenzūrą, menininė išraiška – tai vienintelis kelias išlaisvinti save“.
Kaligrafija yra universali meno forma, atrandama įvairiuose pasaulio regionuose. Ji ne tik puošia tekstą, tačiau ir padaro jį savotišku emocingu ir vaizdingu kūriniu. Turbūt labiausiai žinomi yra kinų bei japonų kaligrafijos stiliai, taip pat vakarietiškoji kaligrafija, naudojanti lotyniškus rašmenis. Tačiau šiandien norime Jums pristatyti šiek tiek rečiau vakarų pasaulyje pastebimą islamiškąją kaligrafiją.
(daugiau…)
