Vartotojiškos kultūros kritika šiuolaikiniame Kinijos mene

1 paveikslėlis: 77th Street Plaza underground mall in Beijing. Credit: Alexandra Moss CC BY-NC-ND 2.0 (https://blogs.lse.ac.uk/lsereviewofbooks/2014/10/14/book-review-consumption-in-china-how-chinas-new-consumer-ideology-by-lianne-yu/ )

Daugelis iš mūsų esame „netyčiomis” užsukę į e-parduotuves ir už patrauklią kainą nusipirkę gražesnį rūbą ar mielą dekoraciją kambariui. Dideli nuolaidų ženklai ir neišvengiamos reklamos, skleidžiančios žinią apie naują prekių asortimentą, paveikia didelę dalį pasaulio vartotojų. Tačiau masinio vartotojiškumo klausimas susilaukia didžiulio dėmesio net ir Kinijos visuomenėje, kurioje ši tendencija šiuo metu drastiškai skiriasi nuo materialinio skurdo, patirto kultūrinės revoliucijos laikotarpiu.

Po Deng Xiaoping įsteigtų planinės ekonomikos reformų 1978-ais metais Kinijos ekonominė galia mėgavosi sparčiu augimu. Jos sėkmė buvo pagrįsta mišria ekonomika, kurioje ribotas kapitalizmas buvo įtrauktas į komandinę ekonomiką. Spartaus ekonominio žydėjimo šešėlyje lygiai taip pat greitai vystėsi ir vartotojiškumo kultūros užuomazgos. Vakarų prekių ženklų įvedimas supažindino Kinijos piliečius su visiškai nauju pasauliu. Jau devintajame dešimtmetyje Kinija buvo perpildyta prekybos centrais, savitarnos restoranais ir savitarnos parduotuvėmis, kurios buvo atviros visą parą. Šis pokytis žaibiškai išplito ir į mažesnius Kinijos miestus, suteikdamas gyventojams daugiau galimybių įsigyti prekių, kurios anksčiau buvo nepasiekiamos dėl riboto būtiniausių prekių kiekio. Urbanizacijos ir vartojimo kultūros augimas sukėlė reikšmingų pokyčių šalyje, kuri kentėjo nuo daugybės bado ir skurdo metų.

„Vartotojiškumo” terminas yra dažnai naudojamas psichologijos mokslo šakoje apibūdinti asmeninės laimės tapatinimą su materialinio turto pirkimu ir vartojimu. Filosofijoje tai dažnai siejama su vartojimo kritika, pradedant Karlu Marksu ir Thorsteinu Veblenu. Remiantis mokslinio pobūdžio empiriniais tyrimais Kinijoje, susijusiais su santykiu tarp vartotojiškumo ir laimės, matome, kad didesnis laimės lygis yra susijęs su vartojimo išlaidų padidėjimu apskritai. Tolesnė tyrimų analizė atskleidžia, kad didesnis laimės lygis yra teigiamai ir reikšmingai susijęs su didesnėmis išlaidomis pagrindinėms gyvenimo prekėms, išsilavinimui ir dovanoms.[1] Šiuolaikinėje Kinijoje vartotojiškumo kultūros suklestėjimas taip pat galimai yra susijęs su laimės troškimu. Puikus to pavyzdys – „Vienišių diena” (光棍节) (lapkričio 11 d.).

Ši šventė iš pradžių buvo sumanyta keturių universiteto studentų Nankino mieste. Jie bendrabutyje aptarė, kaip galėtų atitrūkti nuo vienatvės sąlygotos monotonijos ir sutarė, kad lapkričio 11-oji bus renginių ir švenčių diena, skirta vienatvės garbei. Nuo 2009 m., elektroninės prekybos milžinė „Alibaba“ pavertė „vienišių dieną“ didžiausia pasaulyje apsipirkimo internetu diena, pasinaudodama savo diskursine galia apibrėžti šią dieną kaip atvirai komercinę. Tai „apsipirkimo ir pramogų festivalio“, kuris lengvai viršija “Black Friday”(liet. „juodojo penktadienio”) ir “Cyber Monday” (liet. „kibernetinio pirmadienio”) pardavimus JAV, kulminacija. „Vienišių diena” yra ne tik nuostabi Kinijos elektroninės prekybos galios išraiška, bet ir sąsajos tarp vienišumo jausmo ir masinės prekybos pavyzdys.

2 paveikslėlis: Singles’ Day Poster. (https://www.investopedia.com/terms/s/singles-day.asp)

Visus mus supanti ir neišvengiama masinės komercijos kultūra gali būti apakinanti ir nukreipianti nuo esminių moralės vertybių. Oscar Wilde, vienas populiariausių dramaturgų, Londone 1890-ųjų pradžioje, rašė: „gyvenimas labiau imituoja meną, nei menas gyvenimą“. Paprasčiau tariant, ši citata yra apie tai, kaip menas veikia mūsų požiūrį į mus supantį pasaulį. Dramaturgas skatina mus atsigręžti į meną, norint suprasti mus supančią aplinką, ir tuomet permąstyti mūsų egzistenciją šioje Žemėje. Taigi, kaip pabrėžti vartotojiškumo kultūros pasekmes savo kūriniuose siekia visame pasaulyje žinomi šiuolaikinės Kinijos menininkai Wang Qingsong, Song Dong, Sun Yuan ir Peng Yu?

Wang Qingsong  – „Prašant Budos”

3 paveikslėlis: Wang Qingsong, REQUESTING BUDDHA SERIES NO. 1 (1999). Courtesy of Huxley-Parlour gallery (https://huxleyparlour.com/artwork/requesting-buddha-series-no-1/)

Wang Qingsong (g. 1966 m.) yra vienas iš labiausiai pripažintų Kinijos šiuolaikinių menininkų. Kultūrinės revoliucijos pradžioje gimusio menininko darbai komentuoja socialinius ir vizualinius pokyčius, įvykusius jo gimtojoje šalyje per pastaruosius keturis su puse dešimtmečio, įskaitant Vakarų vartotojiškumo plitimą Kinijoje, negailestingą pelno ir kolektyvinių veiksmų galios siekį, taršos pasekmes ir politinę veidmainystę.

Wang Qingsong, iš pradžių įgijęs tapybos išsilavinimą, 1990-ųjų pabaigoje pasuko į fotografiją, siekdamas perteikti savitą ir dažniausiai labai kruopščią Kinijos modernizmo viziją ekonomikos pakilimo ir revoliucijos metu. Jo didelės spalvotos nuotraukos sujungia klasikinę Kinijos kultūrą su ironiškais komentarais apie naująją Kinijos materialinę gerovę ir vartotojiškumą.

Nepaisant kruopščių jo fotografijų kompozicijų, kartais daromų kino studijose ir reikalaujančių savaičių pasiruošimo bei šimtų priedų, savo darbą autorius laiko foto-žurnalistine veikla. Kinijos globalizacija ir vartotojiškumo sprogimas šalyje yra pagrindinės Wang kūrybos temos. Jo kūryba, paremta Vakarų meno istorija, kuri susilieja su kinų estetiniais motyvais ir literatūrinėmis tradicijomis, dokumentuoja šiuolaikinio žmogaus gyvenimą pertekliuje.

Vienoje iš žymiausių Wang Qingsong fotografijų serijų, kurios populiarumas pasiekė ir Vakarų auditoriją, yra “Requesting Buddha” (liet. „Prašant Budos”) (3 paveikslėlis), menininkas atvirai kritikuoja vartotojiškumo kultą šiuolaikinėje Kinijoje, pasinaudodamas religinės vizualikos priemonėmis.

Budizmas šimtmečius lydėjo Kinijos civilizaciją kaip kinų tradicinės kultūros kvintesencija; Atsidavimu ir taupumu Buda istoriškai išsikėlė tikslą išgelbėti kenčiančius. Wang Qingsong, paklaustas, kodėl buvo panaudotas būtent Budos įvaizdis, sukritikavo dabartinę Kinijos realybę, sakydamas: „dabartinėje komercinėje visuomenėje gerbiamas Buda pasikeitė. Jis nepaliaujamai ištiesia rankas kiekvienam neramiam ir nepasotinamam žmogui, kuriam reikia pinigų ir materialinių gėrybių. Serija „Prašant Budos“ yra ištikimas tokio reiškinio atvaizdas, perpildytas troškimų, veidmainystės ir pertekliaus“.

Song Dong – „Nešvaistykite”

4 paveikslėlis: Song Dong, Waste Not, 2005–12, installation view at the Curve, Barbican, London, 2012. Courtesy: the artist and Barbican Art Gallery, London; photograph: © Jane Hobson (https://www.frieze.com/article/madeleine-thien-song-dongs-installation-waste-not)

Song Dong yra kinų konceptualaus meno kūrėjas, gimęs 1966 m. Jis garsėja savo meno kūriniais, jungiančiais įvairius stilius ir aspektus, tokius kaip performansas, fotografija, skulptūra, vaizdo įrašai ir instaliacijos. Jį ypač vilioja laikinumo ir nepastovumo sąvokos ir tai akivaizdu jo kūryboje.

Waste Not“ (4 paveikslėlis) yra Song Dong mamos Zhao Xiangyuano sukauptų daiktų kulminacija. Ji kraštutiniškai priėmė vieną kinų filosofijos aspektą – 物尽其用 (liet. „Visi daiktai turėtų būti naudojami kuo plačiau”). Šaliai patyrus materialinį stygių ir baimę dėl politinės ir socialinės suirutės,「物尽其用」tapo viena iš pagrindinių išlikimo taktikų. Kitas veiksnys, prisidėjęs prie Xiangyuan kaupimo, buvo netikėta jos vyro mirtis, kuri sukėlė sielvartą ir depresiją bei tuštumos jausmą, atsiradusį dėl širdį draskančios netekties. Kai mylimas žmogus miršta, jis palieka visus savo fizinius daiktus. Drabužiai, baldai, knygos ir kt. Šių daiktų peržiūrėjimas ir jų atsikratymas, be abejo, gali būti tikrai emocionalus procesas. Kai kuriems tai tampa didžiule problema ir virsta į sielvarto motyvuotą kaupimo sutrikimą.Tačiau Song Dong motinos kolekcionavimo pobūdis labiau atspindi sunkius laikus Kinijoje, o ne sielvarto išraišką.

,,Testamentas”, gimęs iš menininko mamos lentynų, susideda iš įrankių, augalų vazonų, kėdžių, tuščių dantų pastos tūbelių, televizorių ir kitų daiktų, sukauptų per penkis dešimtmečius. Šis užsispyręs, iš pirmo žvilgsnio, nenaudingų objektų saugojimas privedė prie šios parodos pagrindinės idėjos. Iš pirmo žvilgsnio ,,Waste Not” primena netvarkingą kambarį, pilną panaudotų daiktų ir šiukšlių. Tačiau jis turi galingą žinutę instaliacijos lankytojams, kuri daug pasako apie šiuolaikinę Kinijos kultūrą, jos atmintį ir tai, kaip socialiniai ir politiniai pokyčiai, susiję su maoizmo laikotarpio pabaiga, paveikė bendrą žmonių sąmonę ir identiteto šalyje jausmą.

Tai – praeities laikų vitrina, kai nebuvo atmestinio požiūrio į vienkartinį vartotojiškumą, o vietoj to vyravo „nešvaistymo“ gyvenimo būdas. Song Dong mama siekė sukaupti viską, kas galimai pasitarnautų ateityje. Nuo sausainių skardinių iki tuščių greito maisto ir gėrimų puodelių – visa tai saugo prisiminimus.

„Mano mamos gyvenimo būdas yra menas,” – rašė Song, – „bet ji to nežino.” Menininko mamos drabužiai nugyveno kelis gyvenimus, tačiau kaskart išlikdami vis mažesne savo forma.  2009 metais, paskutiniais menininko mamos gyvenimo metais, žmonės, išgyvenę kultūrinę revoliuciją ir rinkę tuos pačius daiktus, medžiagas, kūrinius ir kt., prieidavo prie jos ir sakydavo: „Tai ne tik tavo namai, tai ir mano namai”, norėdami pabrėžti šių surinktų objektų laikomus prisiminimus, sukeliančius nostalgiją.  Išgyvenant kultūrinės revoliucijos laikus Kinijoje, ne tik instaliacijos autoriaus mamai, bet ir didžiajai daliai šalies populiacijos „nešvaistymo“ požiūris suteikia materialinio ribotumo ir romantizuoto laikotarpio prisiminimų.

Instaliacijoje primindamas apie „nešvaistymo” ir daiktų branginimo vertybę kultūrinės revoliucijos Kinijoje laikotarpiu, Song Dong atkreipia dėmesį į šiuolaikinę, vartotojiškumo kupiną ir nepasotinamą visuomenę. Stiprus vertybių kontrastas gali būti paaiškinamas Kinijos globalizacijos fenomenu ir ekonominiu suklestėjimu pastaraisiais dešimtmečiais. Autorius atkreipia publikos dėmesį į šį kontrastą ir verčia susimąstyti apie mus supančių daiktų prasmę, paskirtį ir masinį, „vienkartinį” jų naudojimą šiuolaikinėje Kinijoje.

Sun Yuan, Peng Yu – „Civilizacijos stulpas”

5 paveikslėlis: Sun Yuan and Peng Yu, Civilization Pillar, 2001/2019. Installation view at the Smart Museum of Art. Courtesy of the artists. (https://theallureofmatter.org/artists/sun-yuan-and-peng-yu/)

Sun Yuan (g. 1972 m., Pekinas) ir Peng Yu (g. 1974 m., Jiamusi Heilongjiang provincija) bendradarbiavo nuo 1990 m. pabaigos. Abu menininkai studijavo aliejinę tapybą Pekino centrinėje dailės akademijoje. Šie menininkai susilaukė daug diskusijų meno pasaulyje, nes savo kūryboje dirba su netradicinėmis medžiagomis – žmonių riebalais, gyvais gyvūnais ir kūdikių lavonais. Šios priemonės kūryboje yra naudojamos provokaciniais tikslais, atvaizduojant baimę ir nerimą, intriguojančias ir sudėtingas mirties, smurto ir žmogaus būklės šiandieniniame pasaulyje dilemas.

Pavadintas「文明住」 (liet. „Civilizacijos ramstis”) (5 paveikslėlis), kūrinys savo forma primena klasikinius marmurinius stulpus Tian’anmen aikštėje, Pekine. Kinijoje žinomi kaip „Huabiao”, jie atstoja „skelbimų lentas“ (feibang zhi mu) – vietą, kur paprasti žmonės galėjo rašyti skundus dėl valdžios neteisybių (6 paveikslėlis). Tuo tarpu šio menininkų dueto kūrinys yra sukurtas iš sustingusių, blizgančių žmogaus riebalų sluoksnių. Nors kūrinys anksčiau buvo laikomas „zhenhan yishu” arba „šoko meno“ atsiradimo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje dalimi, jis taip pat yra svarbus kūniškos estetikos  bei pertekliaus kultūros veidrodis.

Skulptūroje kūnas fetišizuojamas kaip vieta, kurioje kaupiasi civilizacija kaip XXI amžiaus hedonizmo ir dekadanso šalutinis produktas. Taigi, „Civilizacijos stulpas” simbolizuoja fizinį augančio vartotojiškumo perteklių. Tai yra priemonė, per šoko faktorių padedanti apmąstyti ir atremti destabilizuojančias sociopolitinės transformacijos jėgas.

6 paveikslėlis: Tian’anmen square, Dongcheng District, Beijing 100006 China (https://www.tripadvisor.com/Attraction_Review-g294212-d553959-Reviews-Huabiao-Beijing.html)

Taigi, socialinės kritikos menas Kinijoje parodo meninių socialinio gyvenimo „matymo“ būdų – visuomenės stebėjimo, analizės ir vaizdavimo – sudėtingumą, nagrinėjant vaizduotės tarpdiscipliniškumą. Šiame darbe minimi Kinijos menininkai Wang Qingsong, Song Dong, Sun Yuan ir Peng Yu naudoja daugybę meninės išraiškos būdų, įskaitant nuorodas į populiarius religijos vaizdus ir tradicinę kinų kultūrą, skatinančių iš naujo apgalvoti, kaip vartotojiškumas paveikė ne tik Kinijos kultūra, bet ir Kinijos žmonių tapatybę. Ir nors straipsnyje aptarti kūriniai orientuoti į Kinijos visuomenę, tačiau prabyla ir į kiekvieną globalaus ir nuo vartotojiškos kultūros kenčiančio pasaulio atstovą.

Teksto autorius: Deividas Bukavičius

Šaltiniai  

  1. Paek, Hye-Jin, and Zhongdang Pan. “Spreading global consumerism: Effects of mass media and advertising on consumerist values in China.” Mass Communication & Society 7.4 (2004): 491-515.
  2. Xiaoyi, Zhou. “Salome’s Art of Dying Aestheticism, Consumerism and Chinese Modernity.” Comparatioe Literature In China (2001).
  3. Zhao, Bin. “Consumerism, Confucianism, communism: Making sense of China today.” New Left Review (1997): 43-59.
  4. Zhu, Z., Ma, W., Leng, C. et al. “The Relationship Between Happiness and Consumption Expenditure: Evidence from Rural China.” Applied Research Quality Life 16, 1587–1611 (2021). https://doi.org/10.1007/s11482-020-09836-z
  5. https://publicdelivery.org/song-dong-waste-not/
  6. https://www.seditionart.com/wang-qingsong/requesting-buddha-series-no-1
  7. https://doi.org/10.1086/677131
  8. https://www.mplus.org.hk/en/collection/objects/civilization-pillar-2012947/
  9. https://theallureofmatter.org/artists/sun-yuan-and-peng-yu/
  10. https://www.frieze.com/article/madeleine-thien-song-dongs-installation-waste-not
  11. https://huxleyparlour.com/exhibitions/wang-qingsong/
  12. https://www.ft.com/content/6be8df70-c304-11e7-a1d2-6786f39ef675