Mokuhanga (木版画) yra tradicinis japonų medžio raižinių menas, kuris nuo Edo laikotarpio tapo neatsiejama Japonijos kultūros dalimi. Jo išskirtinumas slypi ne tik technikoje, bet ir estetinėje raiškoje, kuri sugebėjo peržengti ne tik laikmečio, bet ir geografines ribas. Šiandien Mokuhanga išlieka aktuali tiek tradiciniame, tiek moderniame mene, o jos technika pritaikoma skirtingose vizualinės kultūros srityse – nuo knygų iliustracijų iki animacijos ir net tatuiruočių meno.
(daugiau…)
Kalbant apie Japoniją dažniausiai kyla mintys apie japonišką maistą, tradicinius menus, stulbinančią gamtą bei pažangiąsias technologijas, tačiau retai kam šautų į galvą mintis apie modernųjį meną. O vis dėlto šiuolaikiniai Japonijos menininkai stengiasi parodyti pasauliui ne tik tradicinio meno pusę, suteikti galimybę visuomenei atrasti ir Japonijos moderniąsias kūrybos sroves. Pasaulis, o kartu ir Lietuva, jau spėjo itin gerai susipažinti su Yayoi Kusama bei Takaši Murakami kūryba. O mes norėtume pristatyti kiek mažiau žinomą, bet vieną svarbiausių Japonijos pop art stiliaus atstovų – Keiichi Tannami (田名網敬一).
(daugiau…)
Ikebana (生け花 ikebana) – tradicinis gėlių komponavimo menas Japonijoje. Ši meno rūšis Japoniją pasiekė VIa. per Kinijos budizmo atstovus. Tuo metu šioje religijoje paplito gėlių įteikimo ritualas Budai. Indijoje, kurioje ir gimė budizmas, labai reikšmingi yra lotosai. Tačiau, Japonijoje Budai pagarbinti buvo naudojamos gėlės, atitinkančios keturis metų laikus. Ankstyvuoju Muromači periodu (室町時代 Muromachi jidai; 1336-1573), Japonijoje gėlių vazos puošė ne tik budistines šventyklas, bet ir įtakingų personų (Muromači šiogūnato, Ašikaga šeimos ir pan.) namus. Iš pradžių gėlių komponavimo menas neturėjo gilios prasmės ar taisyklių, tačiau vėliau, dėka šiogūno Ašikaga Yošimasa (足利義政Ashikaga Yoshimasa; 1435-1490), buvo sukurtos pagrindinės taisyklės. Viena svarbiausių taisyklių buvo ta, jog ikebana menas turi simbolizuoti laiką ir perteikti mintį.
(daugiau…)
Savo paprastumu ir funkcionaliu grožiu boro ir sashiko siuvinėjimo technika žmones žavi jau seniai. Ši meno forma atsirado viduramžių Japonijoje, kai dėl kokybiškų medžiagų ir audinių trūkumo bei brangumo paprastiems žmonėms pasidarė sunkoka siūtis drabužius. Kadangi Japonija pasižymi tvarumą ir daugkartinį panaudojimą vertinančia kultūra, nenuostabu, kad tokį sprendimą žmonės pritaikė ir tekstilei. Šiais laikais vis daugiau žmonių visame pasaulyje atsigręžia į tvarų gyvenimo būdą, nuogastaudami dėl aplinkos užterštumo ir išteklių švaistymo. Kviečiame detaliau susipažinti su šia tvarumu pasižyminčia praktika ir patiems pamėginti pritaikyti ją savo kasdienybėje.
(daugiau…)
Apnuoginto kūno motyvas mene yra naudojamas jau tūkstančius metų. Piešiniuose ar statulose vaizduojamas nuogumas dažnai paliesdavo moteriškumo, vyriškumo, meilės ir aistros temas. Nuo pat fotoaparato išradimo, dar pirmoje 19 a. pusėje , apnuoginta asmenybė kaip mat tapo daugelio garsių fotografų įkvėpimu. Šiandien norime pakalbėti apie vieną japonų fotografą, kuris išgarsėjo visame pasaulyje per savo unikalias ir kontroversiškas fotografijas, kuriose yra vaizduojamas apnuogintos ir virvėmis supančiotos merginos vaizdas. Būtent tokį šokiruojantį ir, kartu intriguojantį, stilių pasirinko japonų fotografas Araki Nobuyoshi, norėdamas perteikti moters vidinį tyrumą.
(daugiau…)
Susipažinkite, tai – furoshiki (jap. 風呂敷, vonios paklodė).Taip vadinama Japonijos tradicinė vyniojimo medžiaga ir tuo pačiu jos panaudojimo būdas. Jau šimtmečius gyvuojanti, japonų ištobulinta daiktų pakavimo į kvadratinį medžiagos audinį technika kadaise užgimė kaip primityvi, tačiau itin praktiška idėja, iki šiol ne vieną galinti sužavėti tiek savo paprastumu, tiek elegancija.
Shibori – tai jau tarptautiniu tapęs japoniškas žodis, vartojamas iš Rytų kilusiam tekstilės marginimo menui apibūdinti. Etimologinė žodžio reikšmė siejama su japonišku veiksmažodžiu shiboru, reiškiančiu susukti, suspausti, suslėgti.
Zen (jap. 禅, dzen) budizmo filosofijos bei praktikos esmės „įrėminimas“ į glaustas ir lengvai suprantamas teorijas ne vienam tyrėjui tampa tikru iššūkiu. Tai nenuostabu – juk vienas iš pagrindinių šių mokymų tikslų yra padėti žmogui atsiriboti nuo įgytų teorinių žinių bei pasinerti į pamatinę sielos dalį, kurioje vyrauja tuštuma…
Kintsugi (jungimas auksu) arba kintsukuroi (rekonstravimas auksu) – taip vadinama japoniška meno šaka, kuomet sudužusi keramika yra suklijuojama laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis.
Šiuo specialiu mišiniu užliejami keramikos įskilimai nėra paslepiami, atvirkščiai, jie traukia akį tauriųjų metalų blizgesiu, o indas taip atgimsta naujam gyvenimui.
Tai ne tik menas, bet ir filosofija, objekto trūkumus traktuojanti kaip dalį istorijos, o ne kažką, ką verta paslėpti ir užmiršti. Tad iš artimiau susipažinkime su Kintsugi kūrimo subtilybėmis bei šios meno šakos filosofija.
Menas – tai ne tik techninis medžiagos apdirbimo į akiai malonius objektus procesas, bet kartu ir laiko, istorijos, žmogaus vaizduotės ir santykio su mus supančiu pasauliu produktas. Dėl to apie meną galima dažnai sužinoti ne tik į jį tiesiogiai nukreipus savo žvilgsnį, bet ir perskaičius, išgirdus. Menas aprėpia visus žmogaus pojūčių kampus. Dėl to dažnai kyla legendos, papročiai, kurie mums primena, kad menas nuo senovės žadino žmonių vaizduotę ir pojūčius.
Japonų popieriaus lankstymo menas – „origami“ pradėtas plačiai naudoti Edo epochoje (1603–1868) ir tapo paprastumo, grožio ir estetikos menine išraiška. Greičiausiai pati populiariausia origami lankstymo forma yra popierinė gervė, japoniškai – „orizuru“. Orizuru yra dizainas, vaizduojantis japonišką gervę, kuri simbolizuoja harmoniją ir ilgaamžiškumą. Būtent šis origami dizainas yra apipintas legendomis, kurios gerai žinomos ir iki šiol.
