Zen (jap. 禅, dzen) budizmo filosofijos bei praktikos esmės „įrėminimas“ į glaustas ir lengvai suprantamas teorijas ne vienam tyrėjui tampa tikru iššūkiu. Tai nenuostabu – juk vienas iš pagrindinių šių mokymų tikslų yra padėti žmogui atsiriboti nuo įgytų teorinių žinių bei pasinerti į pamatinę sielos dalį, kurioje vyrauja tuštuma…
Zen išmintis yra paremta visais iki tol susiformavusiais, originaliais budistiniais mokymais ir praktikomis, tačiau, skirtingai nuo kitų budizmo krypčių, Zen akcentuoja galimybę kiekvienam žmogui atrasti pačią pabudusio Budos sielą savyje. Pagrinde Zen yra orientuotas į šio ramaus ir palaimingo būvio „pažadinimą“ būtent per meditaciją; per susitelkimą į savo dvasinį centrą, nepaliestą žinojimo. Teigiama, jog išvalius sielą nuo visų patirtų (empirinių) elementų, sustiprinami intuityvaus suvokimo gebėjimai ir šitaip tampa įmanoma pasaulį bei savo paties būvį jame pamatyti tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne tokius, kokie yra įdieginėjami ir vaizduojami; manomi ir nujaučiami. Zen mokymuose tai laikoma reikšmingiausiu žingsniu kasdienės harmonijos su aplinka, sąmoningumo ir išsivadavimo iš kančios link.
Tolimųjų Rytų pasaulėžiūrai, kultūrai ir menui itin didelę įtaką padariusio Zen budizmo filosofijos šaknys susiformavo Kinijoje, apie VIII a., Tang dinastijos valdymo metu. Vienuolis Bodhidharma, kuris, kaip rašoma senuosiuose kinų šaltiniuose, buvo kilęs iš Centrinės Azijos, atvyko į Kiniją su tikslu skleisti bendruosius Mahajanos – vienos iš pagrindinių budizmo krypčių – mokymus. Šie mokymai, susipynę su tuo metu Kinijoje vyravusia, panašia į dabartinę Zen, filosofine sistema Daoizmu, padėjo pagrindus meditacinio pobūdžio Čian (kin.禪 chán ) budizmo praktikai, kuri, išplėtota mokytojų ir vienuolių buvo perduota ir kitoms Rytų Azijos šalims – Korėjai, Vietnamui, Japonijai.
Kaip atskira budizmo mokykla, Japonijoje Zen įsitvirtino Kamakuros laikotarpiu (1185–1333m.) Šalyje iš kartos į kartą perdavinėti bei skrupulingai nagrinėti zen budizmo mokymai įsismelkė ne tik į dvasines, bet ir į visuomenines bei kultūrines japonų gyvenimo sferas bei tapo vienu iš pagrindinių, jei ne pačiu svarbiausiu charakterio ir galvosenos formavimo faktorių. Taigi, galima teigti, jog Tekančios saulės šalyje Zen filosofija prigijo bene sėkmingiausiai, todėl ir Vakarų pasaulyje ji daugiau žinoma kaip būtent japoniška budizmo šaka.
Žinoma, jog Zen yra neatskiriamas ir nuo tradicinio Japonijos meno. Nesuklystume manydami, jog Zen budizmo išmintis, kurią itin sudėtinga paaiškinti žodžiais, geriausiai atsiskleidžia ir yra lengviau įsisavinama per meno kūrinius – tapybą, keramiką, kaligrafiją, poeziją, arbatos ceremoniją ir kitus. Svarbiausia varomoji jėga, paskatinusi japonų menininkų impulsą kurti pasitelkiant Zen krypties mokymus atspindinčius elementus, buvo aktyvi Zen budizmo vienuolynų veikla. Kamakuros ir Muromachi laikotarpiu Zen vienuoliai buvo įtakingi asmenys kultūrinių mainų ir naujų meno srovių įnešimo į visuomenę atžvilgiu. Į kupinus žinių ir patirčių vienuolynų menininkus, mokslininkus ir mistikus japonų buvo ne tik lygiuojamasi ir jais kliaunamasi – juos gausiai paremdavo Japonijos aristokratija, tuo pačiu skatindama ir piligrimines keliones į užjūrį.
Užuomazgas Kinijoje turintis Japonijos tradicinis menas didžiąja dalimi remiasi dvejomis, tarpusavyje susijusiomis Zen filosofijos sąvokomis japonų kalboje – vabi ir sabi (jap.侘寂 wabi-sabi; kuklumas-vienatvė), kurių pagrindinė esmė yra susitaikymas su netobulumu ir laikinumu. Tačiau svarbu yra ne tik susitaikymas, bet ir pastebėjimas, įvertinimas, pajutimas širdimi viso to, kas yra nepastovu, nuolat keičiasi ir leidžia pajusti pulsuojančią, nenutrūkstamą žmogaus ir gamtos gyvenimo tėkmę, taigi – grožis laikinume. Taip pat vabi-sabi pasaulėžiūros mene simboliškai bei poetiškai akcentuojama vienatvės metafora: tiek Zen mintį įvaldžiusio kūrėjo savotiškas žvilgsnis į pasaulį, tiek ir mažos, nedaugelio pastebimos detalės gamtoje ir žmogaus gyvenime sukuria tam tikrą vienišumo aurą. Nors vienatvė gali nuskambėti vargingai, Zen praktikoje ji vienok išnyra kaip meditacijos ir susitelkimo į save atomazga, tad savaime turi neutralią, transcendentinę, bet ne negatyvią reikšmę.
Sąvoka wabi, reiškianti skurdumą, japonų imta naudoti apibūdinant tiek minimalistinį, skurdų, gyvenimo būdą, tiek ir intelektą. Vabi kaip vertybę išryškina pasitenkinimą kukliu būstu su vos keliais būtiniausiais daiktais bei minčių sutelkimą į natūralius gamtos dėsnius, pernelyg neužkraunant jų filosofinėmis ar mokslinėmis sistemomis. Zen minties įprotis prasilaužti pro visas dirbtines žmogiškąsias formas ir tvirtai įsikibti už to, kas slypi už jų, japonams padėjo nepamiršti Gamtos, palaikyti su ja draugišką ryšį ir džiaugtis jos nepaliestu, tobulai netobulu paprastumu. Visa tai mene, ypač tapyboje, atspindima per asimetriją bei naudojant vadinamąjį „vieno kampo“ stilių. Palikus daug neišnaudotų plotų, kūrinio erdvėje išdėliojamos vos kelios detalės, tačiau šios mažumos pilnai užtenka visumai – tam tikrai nuotaikai, būsenai, įvykiui ar metų laikui – perteikti. Šiame stiliuje griežtos taisyklės, tikslumas ir tobulumas nėra svarbūs – kiekvienas netyčinis nukrypimas nuo to, ką buvo ketinta pavaizduoti, tampa viena iš kūrinio žavesį sukuriančių detalių. Atkreipus dėmesį, pavyzdžiui, į japonų kaligrafiją, galima pastebėti, jog joje nėra tiesių linijų. Zen budizmo paveiktas shodō (jap. 書道 shodō – rašto kelias) dėl savo laisvo braižo toli gražu neprimena vakarietiškai kaligrafijai būdingo dailyraščio.
Kai toks smulkmeniškas netobulumo grožis yra lydimas laiko ir primityvaus nerangumo, išryškėja sabi filosofinis žvilgsnis: kiekvienas apčiuopiamas dalykas keičiasi ir yra tam tikrame savo paties istorijos, kurią išduoda įgyti trūkumai, etape. Paveiksle tušu nutapytas ant šakos tupintis paukštis ar vėjo taršomi rudeniniai lapai; paauksuotas įtrūkimas, grublėtas paviršius ir nudilę keramikinio arbatos dubenėlio kraštai tradicinio Zen meno stebėtojui turėtų priminti, jog kiekviena aplinkui matoma smulkmena, kiekviena akimirka yra nuolat tekančios laiko srovės padarinys.
Asimetrija, skurdumas, paprastumas, sabi ar vabi, vienatvė ir kitos giminingos idėjos sudaro ryškiausius Japonų menui ir kultūrai būdingus bruožus. Visi jie kildinami iš vieno, centrinio Zen tiesos suvokimo: vienis yra daugumoje, o dauguma yra vienyje.
Straipsnio autorė: Danielė Arštikytė
Šaltiniai:
- T. Suzuki Zen and Japanese Culture. New York: Bollingen/Princeton University Press, 1970
- https://zenstudiespodcast.com/zenandbuddhism/
- https://medium.com/@FaSBlog/the-art-of-the-imperfect-understanding-wabi-sabi-59d5bd117602