Laukinė, pankiška, akiplėšiška, siurreali – tai tik keletas epitetų, lydinčių režisieriaus Hsin-yao Huang juodąją komediją „Didysis Buda Plus“. Savo kaip režisieriaus karjerą pradėjęs nuo dokumentikos kūrimo, 2017 metais taivanietis H. Huang pasuko į vaidybinį kiną, nors ir neatsisakydamas dokumentalisto šaknų. Jo filmų veikėjai – visuomenės paribio žmonės, o kuriama satyra, persisunkusi kandžia socialine ir politine kritika, visgi, joje nėra jokio pamokslavimo. Kaip sako pats autorius, jam ironija nėra intencionaliai filmo kūrimui naudojamas įrankis, tai greičiau jo požiūrio į gyvenimą pagrindas. Filmas ne mažiau intriguojantis ne tik turinio, bet ir stiliaus prasme: žaidimai su spalva, tiesiai į žiūrovus besikreipiantis pasakotojas atveria dar daugiau kelių, interpretuojant filmo prasmes.
Juodoji komedija „Didysis Buda Plus“ – šių metų taivanietiško kino festivalio „Taivanas ekrane“ programos dalis. Ją pamatyti galite lapkričio 4 d. Kaune, kino teatre „Romuva” bei lapkričio 5 d. Vilniuje, kino centre „Skalvija”. Laukiant filmo kviečiame skaityti interviu su režisieriumi, kuriame jis dalinasi mintimis apie kūrybą, humoro galią ir apie patirtis, įkvėpusias parašyti juodąją komediją.
Jūsų filmografiją daugiausia sudaro dokumentiniai filmai, tačiau esate sukūręs ir keletą vaidybinių juostų. Kodėl pajutote poreikį pereiti nuo realybės dokumentavimo prie išgalvotų istorijų kūrimo? Kokius įvardintumėte jūsų kūrybinio proceso skirtumus kuriant dokumentiką ir vaidybinį kiną?
Iš esmės jau nuo pat pradžių tai yra skirtingi vizualiniai stiliai. Dokumentiniai filmai fiksuoja realią situaciją ar istoriją, būtent tokią, kokia ji yra. Kalbant apie vaidybinį kiną – kitų režisierių darbo procesas galbūt kitoks, – mano atveju tai yra istorijos, kurias ilgai „virškinu“ ir suklijuoju iš daugelio skirtingų įvykių ir nutikimų. Taigi man, kaip režisieriui, tai yra didelė transformacija. Kurdamas dokumentinį filmą leidžiuosi į ilgą kelionę, nes tuo pačiu metu ir filmuoju, ir stebiu realų istorijos vystymąsi. Toks procesas visai netinkamas vaidybiniam filmui, nes rašydamas scenarijų iškart žinau, jog mane riboja biudžetas, siužetinių linijų skaičius, kiti su gamyba susiję dalykai. Didelis skirtumas yra ir tai, jog kurdamas vaidybinį filmą privalau vienu metu bendrauti su dešimtimis skirtingų gamybos komandų ir per mėnesį turiu spėti nufilmuoti visą filmą. Manau, abu šie žanrai – dokumentika ir vaidybinis kinas – turi savo ribotumus, tačiau suteikia ir tam tikrų laisvių.
Kodėl filme „Didysis Buda Plus“ pasirinkote pasakoti istoriją savo, režisieriaus Hsin-yao Huang, vardu? Ką filmui suteikia šis asmeniškumo elementas?
Kai rašiau filmo scenarijų, daug diskutavau su savo prodiuseriu, kuris gerai žino ankstesnius mano darbus. Ankstyvuosiuose dokumentiniuose filmuose viską dariau pats – režisavau, filmavau, montavau, buvau užkadrio balsu ir taip toliau. Taigi, jam pasirodė, jog tai galėtų būti įdomus sprendimas – būti užkadriniu istorijos pasakotoju ir filme „Didysis Buda Plus“. Iš pradžių galvojau: „ar galima tai daryti vaidybiniame filme?“ Prodiuseriui atrodė, kadangi tai mano debiutas vaidybiniame kine, tai kodėl gi ne? Kadangi jis ne tik mano prodiuseris, bet ir mecenatas, pamaniau, jei jam ši idėja patinka – pabandysiu. Daug kas įvardintų taip kaip ketvirtosios sienos sulaužymą. Tiesą pasakius, aš niekad nestudijavau kino režisūros, todėl kurį laiką net nežinojau, ką tai reiškia. Jau vėliau, sukūręs kitą vaidybinį filmą „Classmates Minus“, supratau, kad pasakoti filmo istoriją pirmuoju asmeniu kaip tik todėl ir nusprendžiau, jog nestudijavau vaidybinio kino. Kitu atveju, tikriausiai būčiau atsisakęs tai daryti.
Kodėl nusprendėte filmo istoriją patalpinti Budos statulų gamykloje? Kokį papildomą prasmės sluoksnį istorijai tai suteikia?
Šis filmas yra išplėsta mano trumpametražio filmo tuo pačiu pavadinimu versija. Tuo metu, kai jį rašiau, Taivane vyko daug dalykų, dėl kurių žmonės buvo praradę tikėjimą šalies valdžia ir pačia šalimi. Aš kaip tik buvau gavęs operatoriaus darbą bronzinių statulų fabrike. Tik įėjus į vidų mane pasitiko milžiniška, iki pat trečio aukšto iškilusi Nežos (Dao tikėjimo dievybė, įkūnijanti apsauginę funkciją) statula. Pirmoji man į galvą atėjusi mintis buvo, kad niekas nežino, kas yra statulos viduje. Visą dieną praleidau apie tai galvodamas.
Žiniasklaida tuo metu mirguliavo istorijomis apie žmogžudystes ir paleistuvystės atvejus, susijusius su dvasininkais ir religinėmis įstaigomis. Galvoje pradėjo suktis mintis, jog Budos atvaizdas turėtų būti kažkas, ką žmonės garbina ir kuo tiki besąlygiškai, be jokios abejonės, panašiai kaip kad žmonės pasitiki savo šalimi. Pavyzdžiui, konstitucija juk yra svarbiausias šalies įstatymas. Kaip ir budistinių šventraščių, konstitucijos turinio logiškumo ir prasmingumo niekas nekvestionuoja. Taip pamažu pradėjo pintis istorija, kurioje siekiau suabejoti neabejotinais dalykais, panaudodamas Budos atvaizdą Taivano visuomenei atspindėti.
Kaip manote, kokią galią humoras turi mūsų kasdieniuose gyvenimuose, kai tenka susidurti su nepatogiomis tiesomis ir gluminančiomis dviprasmybėmis?
Mano gyvenimas niekad nebuvo itin lengvas. Esu sutikęs daugybę sunkiai vargstančių žmonių ir žinau, kaip jie moka juoktis iš savęs. Juk gyvenimas yra kupinas sunkumų, dalies kurių išspręsti net neįmanoma. Vienintelis būdas judėti į priekį – iš to pasijuokti. Tad nepasakyčiau, jog filme intencionaliai naudoju ironiją ar sarkazmą, greičiau jame atsispindi man įprastas požiūris į dalykus. Pavyzdžiui, namo lubose yra skylė, o pinigų jai užtaisyti nėra. Viskas, ką gali padaryti tokiu atveju, tai pasakyti: „Dabar galiu stebėti žvaigždes tiesiog gulėdamas“. Taip gimė „Didysis Buda Plus“. Filme rodomas žmonių elgesys vienų su kitais yra tiesiog toks, kokį matome ir kasdieniame gyvenime. Taigi, manau, jog neverta per daug giliai pasinerti į apmąstymus – kai susiduriate su kliūtimi, kurios neįmanoma įveikti, juokitės.
Interviu autorė Gabija Morkūnaitė
