Pastaruoju metu viešajame diskurse Taivano vardas linksniuojamas dažnai – tiek kalbant apie tarptautinės politikos įtampas, tiek aptarinėjant ateities planus dėl strateginių verslo partnerysčių. Vis tik, tenka pripažinti, jog, neskaitant šių kontekstų, šiuolaikinis Taivano veidas – socialiniai ir kultūriniai ypatumai bei iš jų kylantys iššūkiai mums išlieka menkai pažįstami. Jau penktus metus iš eilės Taivaną artimesniu Lietuvos publikai kino pagalba siekia padaryti Azijos menų centro organizuojamas kino festivalis „Taivanas ekrane“. Apie pastangas atvesti Taivano kiną į naujas aplinkas ir šiuolaikinę taivanietiško kino sceną šiandien kalbamės su svarbiu festivalio idėjos palaikytoju, taivanietiško kino tyrinėtoju, buvusiu Taivano kino instituto direktoriumi dr.Pin-Chuan Chen, šiuo metu einančiu kultūros padalinio direktoriaus pareigas Taipėjaus atstovybėje Didžiojoje Britanijoje.
Nepaisant pastaraisiais metais stiprėjančių diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Taivano, lietuviams jis vis dar išlieka daugeliu prasmių tolimas. Jūsų nuomone, kokie yra pagrindiniai iššūkiai, siekiant pristatyti Taivano kiną Europos, tame tarpe ir Lietuvos, publikai?
Didžiajai daliai europietiškos auditorijos kultūriniai Taivano aspektai apskritai nėra gerai pažįstami, todėl, išskyrus pripažinimo sulaukusius režisierius, tokius kaip Hou Hsiao-Hsin ar Tsai-Ming Linag, didžiausias iššūkis visada yra patraukti žiūrovų dėmesį tiek, jog tai įžiebtų aktyvų jų susidomėjimą ir paskatintų žiūrėti į šiuolaikinius Taivano filmus kaip į terpę Taivano kultūros stebėjimui, o tada jau pastumėtų pradėti analizuoti juos kaip meninės išraiškos formą, vietoj to, kad į šiuos filmus būtų žiūrima tik kaip į galimybę įgauti kažkiek bendro supratimo apie Taivaną.
Ar jaučiate, jog susidomėjimas Taivano kinu būtų išaugęs pastaraisiais metais, o gal jis vis dar labai nišinis ir reikalauja publikos, specifiškai besidominčios Rytų Azijos regiono kinu?
Sunku pasakyti. Nors ir galima teigti, kad per pastaruosius 3-5 metus taivanietiško kino auditorija išsiplėtė, tačiau tam didžiausią įtaką tikriausiai turėjo suintensyvėjęs tarptautinis dėmesys Taivanui dėl pandemijos ir politinių aplinkybių. Tačiau, jei kalbėtume apie tikruosius sinefilus, kurie reguliariai žiūri taivanietiškus filmus, tai susidomėjimas vis darišlieka labai ribotas, neskaitant auditorijos Pietryčių Azijos šalyse.
Kokie, jūsų manymu, yra patys ryškiausi šiuolaikinio taivanietiško kino erdvės bruožai? Ką įvardintumėte kaip stipriausias įtakas šioje erdvėje?
Įvairovė. Cha! Manau, jog taivanietiškas kinas, kitaip tariant, Taivano kino industrija kuria draugišką ir atvirą aplinką filmų kūrėjams, kuriantiems kinų kalba. Pavyzdžiui, režisieriai iš Kinijos, kurių darbai „nepraeina cenzūros” ar filmų kūrėjai iš Pietryčių Azijos šalių, kurių gimtoji kalba yra kinų – daugelis jų atvyksta būtent į Taivaną, siekdami kurti vaidybinius filmus ar dokumentiką.
Šiek tiek stabtelkime prie taivanietiškos dokumentikos. Galima sakyti, jog per keletą pastarųjų metų susidomėjimas dokumentikos žanru išaugo visame pasaulyje, tačiau Taivane šis žanras jau kurį laiką savo populiarumu varžosi su vaidybiniais filmais. Kaip manote, kodėl taip yra? Kokie yra išskirtiniai taivanietiškos dokumentikos bruožai?
Tarp 9 dešimtmečio iki ankstyvų 2000-ųjų Taivano kino industrija buvo sunykusi. Kasmet buvo išleidžiama labai mažai naujų vaidybinių filmų, todėl nepriklausomų dokumentinių filmų kūrimas tapo savotišku pakaitalu rinkoje. Kaip tik tuo metu Taivano publika pradėjo žiūrėti dokumentiką ir tai tapo gana populiariu žanru vietinėje kino industrijoje. Sakyčiau, jog filmai apie vietinių Taivano genčių žmones, kuriuos kuria režisieriai, priklausantys tų genčių bendruomenėms gali būti laikomi vienu iš išskirtiniausių Taivano dokumentikos bruožų.
Ką įvardintumėte kaip ryškiausius taivanietiško kino kūrėjus šiuo metu?
Sunku įvardinti kažkurį vieną kūrėją. Mano nuomone, jauni ir vidutinio amžiaus kūrėjai, būtent tokie, kurių kūryba pristatoma šių metų festivalyje „Taivanas ekrane“, arba dokumentinio kino režisieriai, kurie Lietuvos publikai buvo pristatyti pernai metais, yra išskirtiniai ir pripažinti kino kūrėjai vietinėje kino rinkoje. Tačiau, palyginus su ankstesniais Naujojo Taivano kino eros grandais, tokiais, kaip Hou Hsiao-Hsian, Tsai Min-Lin, Edward Yang ar Ang Lee, kurie yra pripažinti ir žinomi pasauliniu mastu, jaunoji Taivano kino kūrėjų karta yra daugiau „kolektyvinė kūrybinė koncepcija“, kuri stengiasi palaikyti taivanietiško kino kokybę.
Ko gali tikėtis žiūrovas, į taivanietišką filmą einantis pirmą kartą?
Pirmiausia, tai sužinoti, jog Taivano kultūra labai skiriasi nuo Kinijos kultūros. O taip pat, kad Taivanas tiek socialiniu, tiek kultūriniu aspektais yra daugiasluoksnis.
Šiuo metu einate Taipėjaus atstovybės kultūros padalinio direktoriaus Jungtinėje Karalystėje pareigas. Žvelgiant iš diplomatinių santykių perspektyvos, kaip vertinate taivanietiško kino, kaip kultūrinio ekporto svarbą? Ar manote, jog kinas kaip medija yra efektyvus įrankis, siekiant iššaukti socialinius, politinius ir kultūrinius pokyčius?
Nėra abejonės, jog kinas yra galingas įrankis. Nors ir ne visi žiūrovai žiūri į kiną kaip į meninės raiškos formą, vertindami jį iš estetinės ir analitinės pusės, tačiau kinas išties yra puiki ir kone kiekvienam prieinama terpė, kurioje galima atspindėti skirtingas kultūras ir visuomenes. Vaidybinio kino ir dokumentikos pagalba žiūrovai gali geriau pažinti Taivaną, tuomet atkreipti dėmesį į politines aplinkybes, su kuriomis jis susiduria ir galiausiai suprasti, jog Taivanas yra kupinas lobių, kurie vertingi pasauliui. Ir tai nėra vien puslaidininkiai.
Tyrinėtoją kalbino ir interviu parengė Gabija Morkūnaitė