Visuomenės modernėjimas, technologijų gausa, naujos įdomios pramogos nustumia tradicinį meną į šoną. Tai, kas seniau turėjo didelę kultūrinę vertę, tampa praeitimi, žmonės ieško greičiau prieinamos, lengvai suprantamos medijos ir jos pateikimo būdų. Visuomenės senėjimas taip pat lemia tradicinio meno populiarumo mažėjimą. Ar su senąja karta dings ir tradicinis menas? Ar vis dėlto dar yra vilties, ir galima rasti būdų kaip prisitaikyti prie besikeičiančios visuomenės? Būtent tokią dilemą šiuo metu bando išspręsti ir budaiši – tradicinio pirštininio lėlių teatro meno aktoriai bei atstovai. Anot, režisieriaus Huang Wen-Chang: „Arši konkurencija ir užsienio kultūrų įtaka privertė taivaniečius pamiršti lėlių teatro grožį ir svarbą. Dėl to lėlių teatras pamažu nyksta ir praranda savo patrauklumą ir orumą.“
Budaiši – tai tradicinės kinų operos rūšis, – pirštininių lėlių teatras. Išdrožta iš medžio lėlės galva apvelkama audiniu ir yra valdoma rankos pirštais. Tradiciniam lėlių teatrui taip pat būdingas personažų įgarsinimas ir istorijos pasakojimas, kurį atlieka vienas asmuo. Priklausomai nuo veikėjų rolių vyrauja penki pagrindiniai balsų tipai: sheng – vyro, dan – moters, jing – aukšto statuso vyro, mo – pagyvenusio vyro, chou – juokdario. Veikėjų įgarsinimas yra sudėtingas procesas. Norint perteikti emocijas reikia įsigilinti į personažo vidinį pasaulį – juo patapti. Pagrindinių balsų tipų žinojimas ir įvaldymas yra būtinas kiekvienam įgarsintojui, tai leidžia sukurti naujas variacijas – tinkamai perteikti personažus. Teatro rūšis atsirado XVII amžiuje, Kinijoje, Fudziano provincijoje, ir iš čia paplito po kaimynines šalis, įskaitant Taivaną. Nors budaiši kilmės šalis yra Kinija, Taivane šis teatras sparčiai vystėsi ir susilaukė žymiai didesnio populiarumo.
Šiuo metu budaiši išsaugojimu užsiima iš Taivano kilusi Huang šeima, kuri turi ilgalaikę patirtį lėlių meno srityje. Nuo Kinijos dinastijos laikų iki dabar, nuo lėlių teatro trupės pasirodymų iki televizijos kompanijų ir filmų, Huang kartos nariai iki šiol tęsia teatro veiklą. Būtent Huang Ma, Čingų dinastijos laikais, supažindino Taivaną su pirštininių lėlių teatru. Šiomis dienomis tradicinio meno išsaugojimu ir perdavimu užsiima ketvirtoji ir penktoji Huang kartos. Chris Huang Wen-Chang ir jo brolis Vincent Huang Wen-Tze įkūrė Pili – didžiausią Taivane lėlių teatro televizijos kompaniją, sukūrė originalias Pili serijas išleido keletą lėlių teatro filmų. Tačiau tradicinių meno formų išsaugojimas sparčiai modernėjančiame pasaulyje yra didelis išbandymas. Chris Huang Wen-Chang ir Vincent Huang Wen-Tze, lėlių teatro srityje turintys net 40-ies metų patirtį, supranta, kad budaiši išsaugojimas negali apsiriboti tik tradicinėmis teatro formomis. Prisitaikymas yra neišvengiamas procesas norint užtikrinti teatro išlikimą. Pagal Chris Huang Wen-Chang: „Vienintelis būdas ir toliau tęsti lėlių teatro veiklą yra tobulėti visose srityse, įskaitant technologijas, valdymą ir filosofiją. Galbūt seniau mes ir buvome labiau lokalizuoti, tačiau šiais laikais viskas yra globalizuota, ir dėl to mes turime priimti didesnį kiekį idėjų į savo tradiciją.“
Vienas iš bandymų globalizuoti bei modernizuoti budaiši siejamas su Pili kompanija, kuri išleido keletą lėlių teatro filmų. Naujausias 2022 metų Chris Huang Wen-Chang filmas yra pastangų išsaugoti budaiši įrodymas. „Pusdievis: Legenda prasideda“ yra fantastinis lėlių teatro filmas apie vieną iš populiariausių Pili serijų personažą – Su Huan Jen. Filme nėra aktorių, tai lyg skaitmeninė lėlių teatro scena, visą veiksmą atlieka filmavimo triukų slepiamas lėlininkas, o lėlių įgarsinimą atlieka Vincent Huang Wen-Tze. Pagal filmo režisierių stengtasi kiek įmanoma sumažinti kompiuterinės grafikos naudojimą ir didesnį dėmesį skirti praktiniams efektams, kad būtų išsaugotas budaiši teatro autentiškumas. Taip pat išbandytos visiškai naujos lėlių teatrui technikos – robotizuotos lėlės skirtos monstrų vaizdavimui. Tai rodo užsispyrimą siekiant išsaugoti tradicijas bei gebėjimą prisitaikyti nepaisant visų sunkumų.