Dekoravimo ir tapybos laku technika

Phi Phi Oanh, „Aquarium 1”, 2007 metai, Fost galerija

Tradiciniu būdu išgaunamo lako ištakos siekia net 3500 metų, o per šimtmečius ši patraukli medžiaga rado savo kelią į visas Azijos šalis ir net Europą. Dėl lako atsparumo vandeniui, rūgštims ir tam tikram šilumos kiekiui, jį netgi galėtumėme pavadinti natūraliu plastiku. Bet kaipgi jis gaminamas ir panaudojamas meno kūriniams?

Rytų Azijos lakas yra išgaunamas iš dideliu toksiškumu pasižyminčios Rhus verniciflua medžio sulos. Kasmet šiuose medžiuose yra įpjaunami grioveliai, o iš jų išbėgusi sula švelniai kaitinama, taip pašalinant drėgmės perteklių ir priemaišas. Tuomet jau išgryninta ir apdorota sula virsta skaidriu ir klampiu laku, kuris sukietėjęs tampa labai stiprus ir patvarus. Norint suteikti lakui spalvą, į jį įmaišomi įvairūs pigmentai, dažniausiai juodi, raudoni ir auksiniai. Be to, pageidaujant sukurti blizgų paviršių, į laką dažnai įdedama ir perlamutro, kiaušinių lukštų ar tauriųjų metalų. Toks išgrynintas lakas gali būti tepamas ant beveik bet kurio paviršiaus, o padengtas plonu lako sluoksniu daiktas dedamas į šilumai ir drėgmei atsparią vietą išdžiūti. Kadangi kokybiškam lakui gali prireikti trisdešimt ar daugiau sluoksnių, jo gamyba reikalauja daug laiko ir yra labai brangi.

Rhus verniciflua medis, naudojamas lako gamybai

Skirtingose Azijos šalyse paplito skirtingos lako panaudojimo technikos. Štai Kinijoje lako dirbiniai vystėsi dviem skirtingais keliais – lakas buvo naudojamas paviršiaus dekoravimui ir lako drožybai, retai panaudojant abu šiuos būdus kartu. Ankstyvaisiais laikais paviršiaus dekoravimui buvo pasitelkiama tapyba bei inkrustacija, lakuoti dirbiniai buvo juodos arba raudonos spalvos, spalvą išgaunant į laką įmaišius medžio anglies arba cinoberio, o Han periodu pradėtos naudoti dekoratyvios įpjovos. Bėgant laikui Kinijoje išsivystė keletas skirtingų, dabar jau klasikinėmis tapusių dekoravimo technikų, tokių kaip: qiangjin (naudojama aukso folija arba aukso milteliai), diaotian arba tianqi (puošyba, kuomet nulakuotas paviršius yra inkrustuotas kitos spalvos laku) ir diaoqi (lako raižymas, taip išgaunant trimatį dizainą).

Qiangjin ir tianqi būdais dekoruotas chrizentemos formos indas, Kinija, XVI amžius, Pekino Rūmų muziejus

Japonijoje daiktai buvo lakuojami jau priešistoriniame laikotarpyje, bet sudėtingesnė puošybos technika, kuomet lakuotas paviršius yra dabinamas aukso ar sidabro folija, beveik neabejotinai atkeliavo iš Tang laikų Kinijos. Tačiau nepaisant to, kad paviršiaus dekoravimo technika į Japoniją atvyko iš svetur, ji čia įgijo tarsi savitą gyvenimą ir transformavosi į originalius stilius. Japonai išnaudojo visas fizines lako savybes – kaip skystį dažymui, kaip kietą paviršių ir kaip klijus aukso bei sidabro folijai ir milteliams. Pasitelkiant šias savybes gimė maki-e technika, kurią naudodami menininkai bambukinių tūbelių ir minkštų teptukų pagalba ant drėgno lako kloja įvairius metalo miltelius, taip sukurdami skirtingas spalvas bei tekstūras. Šia technika atlikti darbai pasižymi subtilumu bei delikatumu ir maki-e galime laikyti vienu iš aukščiausių Japonijos dekoratyvinės dailės laimėjimų.

Maki-e technika dekoruota juodo lako smilkalų laikymo dėžutė, Japonija, XVII amžius, Metropoliteno meno muziejus

Korėjoje Goryeo laikotarpiu perlamutro intarpai tapo dominuojančia dekoratyvine lako technika, tokia ji išliko iki šių dienų. Ir nors Goryeo laikotarpiu kurti korėjiečių darbai turi tam tikrų panašumų su  Song laikotarpio Kinijos perlamutro intarpais, pamažu Korėjos lako technika įgavo ir savitą nacionalinį stilių. Galima pastebėti, kad Goryeo laikotarpio darbams didelę įtaką darė budizmas, tad jie pasižymi delikatumu, smulkiomis detalėmis, o štai Joseon periodo kūriniai, kuriems įtakos turėjo konfucianizmas, dažnai atvaizduoja tradicinius Korėjos folkloro motyvus.

Kalbant apie lako techniką būtina paminėti ir Vietnamą. Vietnamiečių lako tapyba, vadinama sơn mài, yra palyginti jaunas amatas. Sơn mài kelionė prasidėjo 1930-aisiais, Hanojuje veikiant „L’Ecole des Beaux Art“ mokyklai. Tad Vietname gimusi lako technika atspindi įvairias įtakas: vietnamiečių tradicinį meną, techniką, atėjusią iš Kinijos ir prancūzų įtaką kolonijiniu laikotarpiu. Pirmieji lako technika sukurti vietnamiečių paveikslai buvo gan tradiciški ir stengėsi atskleisti Vietnamo gamtos grožį, vėliau lako tapyba propagavo  socialistines ir komunistines vertybes, o galiausiai devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose jaunieji Vietnamo menininkai tarsi iš naujo išrado šią meno formą ir pateikė ją naujame, šiuolaikiškame kontekste, taip sukurdami novatoriškus paveikslus.

Nguyễn Gia Trí (1908 – 1993) galima pavadinti tikru Vietnamo tapybos pionieriumi, nes būtent jo eksperimentavimas su laku, norint pamėgdžioti šiuolaikinių aliejinių paveikslų savybes ir suformavo savitą vietnamiečių lako tapybos stilių. Trí labiausiai vertinamas dėl širmas primenančių darbų, vaizduojančių moteris ir Vietnamo kraštovaizdžius. Jo paveikslams būdingas auksinės spalvos spindesys, sukuriantis pusiausvyros ir vienodumo jausmą. Jo kūrinių paviršiai yra itin lygūs, plokšti ir blizgūs, taip tarsi primindami ramaus vandens telkinio paviršių. 1989 metais Vietnamo kultūros ir informacijos ministerija oficialiai pripažino Nguyễn Gia Trí kaip vieną iš dešimties tapytojų, labiausiai prisidėjusių prie Vietnamo modernaus meno plėtros, o jo darbus netgi buvo uždrausta išvežti iš šalies.

Nguyễn Gia Trí, „Fėjos”, 1936 metai, iš Géraldine Galateau kolekcijos Paryžiuje

Bet ir šiuolaikiniai menininkai sugeba suteikti naują perspektyvą šiam tapybos metodui. Štai Phi Phi Oanh savo instaliacijoje „Pro Se“ (2017) semiasi įkvėpimo iš skaitmeninio pasaulio, o jos sukurti lako paveikslai atrodo tarsi „iPad“ planšetės. Tad įėjęs į Oanh darbų parodą žiūrovas, atrodo, žengia į technikos parduotuvę, bet apžiūrėjus atidžiau, atsiskleidžia paveikslai, imituojantys skaitmeninius ekranus.

Phi Phi Oanh, „Pro Se”, 2017 metai, Singapūro nacionalinė galerija

Galima teigti, kad dabar kiekvienas menininkas vysto skirtingus lako panaudojimo būdus, bet yra keletas bruožų, būdingų visiems lako paveikslams. Vietname lako gamybai, kitaip nei Rytų Azijoje, dažniausiai naudojama Rhus succedanea medžio sula. Jau pagamintas lakas nusėda sluoksniais, kurių kiekvienas yra skirtingo grynumo. Laką maišant su medine mentele jis tampa švelniai rudos spalvos, o naudojant geležinius įrankius dėl cheminės reakcijos lakas tampa visiškai juodas. Tad vietnamiečių lako tapyboje vyrauja jau minėtos ruda bei juoda spalvos, derinant jas kartu su raudona, geltona bei balta. Tapyba atliekama ant medžio plokštės, kuri kelis kartus padengiama audinio skiautėmis bei molio mišiniu. Vėliau tokia plokštė padengiama juodu laku, nupoliruojama ir prasideda menininko kūrybinis procesas. Naudojant karštą laką yra piešiami paveikslo kontūrai, inkorporuojamos kriauklės, kiaušinių lukštai, aukso ir sidabro fragmentai. Kadangi tokie paveikslai turi daugybę sluoksnių, vieno paveikslo kūrimas gali užtrukti net kelis mėnesius.

Tad ši sudėtinga, daug kruopštumo reikalaujanti lako technika jau nuo priešistorinių laikų žengė kartu su pasauliu ir keitėsi pagal ateinančias tendencijas. Ne viena Azijos šalis sugebėjo panaudoti lako savybes naujai, taip sukuriant ne vieną tapybos bei dekoravimo laku stilių ir nustebinant kiekvieną besidomintį tradiciniu bei šiuolaikiniu menu.

——

 

Parengta naudojant informaciją iš:

Watt, James C. Y., Barbara Brennan Ford 1991. East Asian Lacquer: The Florence and Herbert Irving Collection, New York: Metropolitan Museum of Art

https://www.nationalgallery.sg/magazine/vietnamese-lacquer-painting-between-materiality-and-history

http://www.asiana-fineart.com/en/insight/vietnamese-lacquer-painting

https://www.luxuo.com/culture/art/vietnamese-lacquer-painting-exhibits-at-national-gallery-singapore-and-fost-gallery.html