Kazachų tautinis šokis yra tūkstantmečius tebesitęsianti tradicija, atspindinti per amžius šios tautos puoselėtą kultūrą, gyvenimo būdą bei filosofines vertybes. Kaip ir visų kitų tautų, kazachų folkloras taip pat nuėjo ilgą ir autentišką kelią nuo savo susikūrimo, tačiau jau gilioje senovėje buvo galima pastebėti, kad jo pradžiai tvirtą pamatą padėjo būtent klajokliškas gyvenimo būdas. Jis paveikė kazachų pasaulio bei savęs pačių kaip tautos supratimą, padėjo formuotis papročiams ir tradicijoms.
Šokis šį dvasinės ir meninės kultūros plėtojimo procesą lydėjo nuo pat pradžių, ir buvo vienas svarbiausių kazachų kultūros elementų. Kiekvienas tautos klanas turėjo mokytoją, kuris mokydavo šio meno išraiškos jaunesnes kartas, taip palaikydamas šią gražią tradiciją gyvą. Tad šiandien galime džiaugtis ne tik dėl to, kad jos unikalumas apskritai išliko iki šių dienų, bet ir kad stebėdami šokio pasirodymą turime galimybę persikelti į ankstesnius laikus ir suprasti, koks buvo senųjų kazachų protėvių gyvenimas.
Tradicinio kazachiško šokio formų visada buvo nemažai, jų įvairovė priklauso nuo regiono ir paskirties – pradedant rytinių Karaganda bei Zhetysu regionų ir baigiant vakarų kazachų ir net mongolų pamėgtais šokiais. Nors šių šokių stilių gana daug, visgi beveik tarp visų jų galima pastebėti kelis bendrus bruožus. Šokio judesiai būna pilni jausmų ir emocijų, jiems būdingas plastiškumas, grakštumas, miklūs ir išraiškingi rankų judesiai, visą kūną apimančių judesių vikrumas bei judrumas. Vienas esminių kazachiško šokio bruožų yra būtent jausmų perteikimas per įvairius subtilius judesius, todėl galima pamatyti ir trumpų, švelnių mojavimų delnu, ir aršių, energingų sukinių.
Taip pat kazachiškus šokius galima suskirstyti į kelias grupes pagal žanrus, perteikiančius tam tikras socialines situacijas, ritualus, žaidimus, papročius ir kasdienio gyvenimo darbus. Visi šie žanrai padėjo senovės žmonėms ne tik išreikšti mintis apie išorinį pasaulį ir aplinkinius, bet ir sukūrė moralinį ir estetinį drąsos idealą, paliečiantį žmonių širdis. Ritualiniai ir ceremoniniai šokiai, pavyzdžiui vudu, raganas ir legendas vaizduojantys, taip pat vestuvių ir įvairių festivalių metu vykę šokiai, atliko dvasinę funkciją, pasakojo istorijas apie praeitį ir padėjo išreikšti džiugesį švenčiant. Karo ir medžioklės šokiai aprėpia kovą ir jojimą arkliu imituojančius, taip pat medžioklės eigą atkuriančius pasirodymus, bei šokius su kardu ar lanku. Kadangi jie atspindi senovės kazachų dažnai patiriamą realybę ir jos žiaurumą, šis žanras ypatingai pasižymi savitumu ir gerai ištobulintais judesiais, imituojančius gyvūnus, scenas tarp grobuonies ir jo laimikio, ar paprasčiausiai įkvėpiančius ir nuteikiančius artėjančiam mūšiui. Paskutinė dėmesio verta grupė – darbo ir ūkiniai šokiai, imitavę kasdieniškų darbų procesus bei auginamų gyvūnų judesius ir elgseną, ir padėję žmonėms pagyvinti nuobodoką kasdienybę. Populiarūs buvo tiek vieno asmens atliekami, tiek poriniai bei rateliuose šokami šokiai, dažnai net vykdavo varžytuvės, pasižymėjusios spalvinga įvairove ir nepaprastu kūrybingumu.
Keičiantis laikams, su jais kartu tobulėjo ir kazachų šokis. Pavyzdžiui, atsirado labiau apibrėžta rankų gestų ir kūno manevrų sistema, taip pat kintant socialinėms normoms ir gyvenimo būdui, šokiai pradėjo labiau fokusuotis į geriau modernųjį gyvenimą atspindinčias temas ir technikas. Jie tebetobulėja iki šiol – vis daugiau ir daugiau žmonių domisi savo šaknimis ir ieško savo identiteto per kultūrą ir meną, stengdamiesi ne tik išlaikyti ir pagerbti senąsias tradicijas, bet ir prie jau padėto pamato pridėti savo originalumo ir naujovių.
Geras to pavyzdys yra šiais laikais ko gero populiariausias ir geriausiai žinomas šokis Khara-Zhorgha. Šis stepių kazachų genčių sukurtas šokis buvo praktikuotas apeigų metu, ir buvo smarkiai surištas su vaikų iniciacijos į bendruomenę ritualais. Šie ritualai buvo laikomi didžiausia ne tik pačio vaiko, bet ir visos genties švente, nes jie padėjo perteikti ne tik džiaugsmą dėl naujo bendruomenės nario, bet ir pagarbą šventam gyvybės ciklui. Vaikas jų metu tapdavo pasaulio, savo kultūros ir istorijos dalimi, kuo galima įsitikinti pažiūrėjus į kelis ritualo elementus. Tradiciškai vaikas buvo įkeliamas į balną, ir taip ceremoniškai prijungiamas prie klajoklių pasaulio. Viską lydinčio šokio ir muzikos ritmas taip pat primena žirgo šuoliavimą, reprezentuojantį klajokliško gyvenimo dvasią. Vaikui taip buvo parodoma, kad reikia su džiaugsmu ir be baimės judėti pirmyn, nepaisant visų kliūčių, ir kad jis visada bus saugomas ir mylimas. Pats šokis sujungia begalę įvairių elementų, nuo satyrinių ir kovingų, iki romantinių ir gyvybingų. Judesių greitis ir formos taip pat gali keistis nuo lėtų ir tarsi gyvatiškai vingriuojančių, iki greitų ir mitrių. Kiekvienas regionas turi savo Khara-Zhorgha atlikimo stilių, negana to, kiekvienas šokėjas taip pat per pasirodymą įneša savo charakterio, kas sukuria margą, neaprėpiamą šių šokių įvairovę, atspindinčią kazachų įkarštį, meilę gyvenimui, bei guvų džiaugsmingumą.
Subtiliuose kazachiško šokio judesių niuansuose galime įžvelgti šios tautos žavesį ir unikalumą, o stebint šokio pasirodymą plastiškais šokėjų judesiais esame nukeliami į jų vidinį jausmų pasaulį, turtingą kultūrine ir filosofine išmintimi. Belieka tikėtis, kad kazachų šokis ir toliau plėtos savo kūrybinį potencialą bei sukurs šviesią ateitį kazachų meninės ir kūrybinės išraiškos tradicijoms.
Autorė: Vaida Januševičiūtė