Austėjos Merkevičiūtės vertimai | Poezija iš Rytų 2023

Rugsėjo 15 d. pirmą kartą vykusiame „Poezija iš Rytų“ renginyje Jurgos Ivanauskaitės skvere persų poezijos rašytojos Forugh Farrokhzad kūrinius pristatė vertėja Austėja Merkevičiūtė.

Vėjas mus nusineš

Mano mažutę naktį, ak,

vėjas pasimatė su medžių lapais

mano mažutę naktį baugu griūties

Klausyk

tamsos dvelksmą girdi?

baugščiai žvelgiu į šią laimę

aš įpratau prie nevilties

Klausyk

tamsos dvelksmą girdi?

kaip tik šiąnakt kažkas praeina

raudonas mėnuo nerimastingas

o virš šio stogo gresiančio įgriūt kas mirksnį

tiršti debesys tartum gedėtojai

laukia mirksnio pratrūkti liūtimi.

Mirksnis, o paskui nieko

už šio lango virpa naktis

ir žemė

užsimiršusi suktis

už šio lango kažkas nepažįstamas

žvelgia į mane ir tave

Ei tu, žaliasai žalutėli

rankas lyg tvilkantį prisiminimą

į mano mylinčius delnus padėk

lūpas lyg būties sušildytą jausmą

mano mylinčių lūpų glamonei patikėk

vėjas mus su savim nusineš

vėjas mus su savim nusineš


Paukštis yra mirtingas

Širdis man apniuko

širdis apniuko

Išeinu terason ir pirštais

paskleistą nakties odą liečiu

Artumos žibintai pritemę

niekas saulei manęs nepristato

žvirblių puoton niekas nekviečia

Tu skrydį įsimink

Paukštis yra mirtingas


Bičiulė

Didi buvo

ir šiandienykštė,

artima visiems atviriems horizontams,

o kaip puikiai suprato vandens ir žemės tarseną!

Jos balsas

priminė pasklidą tikrovės gėlą,

vokai

rodė mums

gaivalų pulso kryptį,

o rankos

sklaidė

giedrą kilnumo orą

ir ginė link mūsų

švelnumą.

Sutapusi su savo vienatve

ji aiškino veidrodžiui

mylimiausius savojo laiko linkius.

Tarsi lietus buvo kupina pasikartojimų gaivos,

tarsi medis

skleidėsi šviesos palaimoje,

visad šaukėsi vėjų vaikystės,

visad rišo pokalbio giją

prie vandens velkės.

Vieną vakarą mums

ji atliko žalią meilės pagarbinimą taip atvirai,

kad ranka pajutom žemės prielankumą

ir atsigavom lyg vandens kibiro tarmė.

Ne kartą matėm,

su kokiom pintinėm

ji išeina raškyti džiugios naujienos vynuogių.

Tačiau ne jai

buvo sėdėti priešais karvelių akivaizdybę,

ir ji patraukė Nieko pakriūtėn,

atsigulė anapus žiburių kantros

nė nepagalvojusi,

kokie vieniši palikome

vidur sutrikusios durų tarties

valgyti obuolį.

Į bendrakeleivių sodą

Pašauki mane!

Tavo balsas puikus.

Tavo balsas – žali syvai keistojo augalo,

vešančio švelnaus liūdesio pariby.

Šio tylaus meto matmenyse

esu vienišesnis už dainos skonį gatvelės atminty.

Ateik, pasakysiu, kokia beribė mano vienatvė.

Ji juk nenumatė naktinio tavo antpuolio masto.

Tokia meilės savybė.

Čia nieko nėra.

Ateik, pasivogsim gyvenimą, paskui

padalinsim tarp dviejų susitikimų.

Ateik, drauge bent kiek suvoksim akmens prigimtį,

viską greičiau įžiūrėsim.

Pažvelk, fontano rodyklės virš tvenkinio ciferblato

verčia laiką dulksna.

Ateik, ištirpk tarsi žodis mano tylos eilutėje,

švytinčią meilės masę išlydyk mano delne.

Sušildyk mane.

(Kartą dykumoj prie Kašano apniuko dangus,

prapliupo liūtis

Sužvarbęs užlindau už uolos

ir plieskiantis aguonų žaizdras sušildė mane.)

Šiose tamsiose gatvelėse

aš bijau dvejonės, padaugintos iš degtuko,

bijau cementinio šio amžiaus paviršiaus.

Ateik, kad nebijočiau miestų, kur juodžemis virto kranų ganyklomis.

Šiais plieno Dangun žengimo laikais atverk mane lyg duris kriaušės kryčiui,

užmigdyk po šaka toli nuo džeržgiančių metalų nakties.

Pašauki mane, jei pasirodytų rytmečio kasyklos žvalgas,

ir aš pabusiu jazminaičiams tekant už tavo pirštų.

O tada

papasakok man apie bombas, kritusias, kol miegojau,

papasakok apie skruostus, sudrėkusius, kol miegojau,

pasakyk, kiek laukinių ančių išsilakstė nuo jūros.

Per tą mūšį, kai šarvuotis žlegsėjo vaiko svajomis,

kokio ramybės jausmo papėdėje

geltoną giesmės giją rišo kanarėlė?      

Pasakyk, kokios nekaltos prekės atplukdytos į uostus,

koks mokslas atrado malonią parako kvapo muziką,

koks nežinomas duonos skonis palytėjo pranašystės gomurį.

O tada, įkaitęs kaip tikėjimas pusiaujo kaitroj,

aš pakviesiu tave atsisėsti sodo pradžioje.

Iš persų kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė

Forugh Farrokhzad – iraniečių poetė, kino režisierė ir feministė. Jos eilėse atsispindi moters savivertės, meilės, seksualumo bei socialinės kritikos temos. Ji buvo viena iš pirmųjų moterų poezijos kūrėjų, atvirai kalbėjusių apie moterų patirtis Irano patriarchalinėje visuomenėje.