Rugsėjo 15 d. pirmą kartą vykusiame „Poezija iš Rytų“ renginyje Jurgos Ivanauskaitės skvere persų poezijos rašytojos Forugh Farrokhzad kūrinius pristatė vertėja Austėja Merkevičiūtė.
Vėjas mus nusineš
Mano mažutę naktį, ak,
vėjas pasimatė su medžių lapais
mano mažutę naktį baugu griūties
Klausyk
tamsos dvelksmą girdi?
baugščiai žvelgiu į šią laimę
aš įpratau prie nevilties
Klausyk
tamsos dvelksmą girdi?
kaip tik šiąnakt kažkas praeina
raudonas mėnuo nerimastingas
o virš šio stogo gresiančio įgriūt kas mirksnį
tiršti debesys tartum gedėtojai
laukia mirksnio pratrūkti liūtimi.
Mirksnis, o paskui nieko
už šio lango virpa naktis
ir žemė
užsimiršusi suktis
už šio lango kažkas nepažįstamas
žvelgia į mane ir tave
Ei tu, žaliasai žalutėli
rankas lyg tvilkantį prisiminimą
į mano mylinčius delnus padėk
lūpas lyg būties sušildytą jausmą
mano mylinčių lūpų glamonei patikėk
vėjas mus su savim nusineš
vėjas mus su savim nusineš
Paukštis yra mirtingas
Širdis man apniuko
širdis apniuko
Išeinu terason ir pirštais
paskleistą nakties odą liečiu
Artumos žibintai pritemę
niekas saulei manęs nepristato
žvirblių puoton niekas nekviečia
Tu skrydį įsimink
Paukštis yra mirtingas
Bičiulė
Didi buvo
ir šiandienykštė,
artima visiems atviriems horizontams,
o kaip puikiai suprato vandens ir žemės tarseną!
Jos balsas
priminė pasklidą tikrovės gėlą,
vokai
rodė mums
gaivalų pulso kryptį,
o rankos
sklaidė
giedrą kilnumo orą
ir ginė link mūsų
švelnumą.
Sutapusi su savo vienatve
ji aiškino veidrodžiui
mylimiausius savojo laiko linkius.
Tarsi lietus buvo kupina pasikartojimų gaivos,
tarsi medis
skleidėsi šviesos palaimoje,
visad šaukėsi vėjų vaikystės,
visad rišo pokalbio giją
prie vandens velkės.
Vieną vakarą mums
ji atliko žalią meilės pagarbinimą taip atvirai,
kad ranka pajutom žemės prielankumą
ir atsigavom lyg vandens kibiro tarmė.
Ne kartą matėm,
su kokiom pintinėm
ji išeina raškyti džiugios naujienos vynuogių.
Tačiau ne jai
buvo sėdėti priešais karvelių akivaizdybę,
ir ji patraukė Nieko pakriūtėn,
atsigulė anapus žiburių kantros
nė nepagalvojusi,
kokie vieniši palikome
vidur sutrikusios durų tarties
valgyti obuolį.
Į bendrakeleivių sodą
Pašauki mane!
Tavo balsas puikus.
Tavo balsas – žali syvai keistojo augalo,
vešančio švelnaus liūdesio pariby.
Šio tylaus meto matmenyse
esu vienišesnis už dainos skonį gatvelės atminty.
Ateik, pasakysiu, kokia beribė mano vienatvė.
Ji juk nenumatė naktinio tavo antpuolio masto.
Tokia meilės savybė.
Čia nieko nėra.
Ateik, pasivogsim gyvenimą, paskui
padalinsim tarp dviejų susitikimų.
Ateik, drauge bent kiek suvoksim akmens prigimtį,
viską greičiau įžiūrėsim.
Pažvelk, fontano rodyklės virš tvenkinio ciferblato
verčia laiką dulksna.
Ateik, ištirpk tarsi žodis mano tylos eilutėje,
švytinčią meilės masę išlydyk mano delne.
Sušildyk mane.
(Kartą dykumoj prie Kašano apniuko dangus,
prapliupo liūtis
Sužvarbęs užlindau už uolos
ir plieskiantis aguonų žaizdras sušildė mane.)
Šiose tamsiose gatvelėse
aš bijau dvejonės, padaugintos iš degtuko,
bijau cementinio šio amžiaus paviršiaus.
Ateik, kad nebijočiau miestų, kur juodžemis virto kranų ganyklomis.
Šiais plieno Dangun žengimo laikais atverk mane lyg duris kriaušės kryčiui,
užmigdyk po šaka toli nuo džeržgiančių metalų nakties.
Pašauki mane, jei pasirodytų rytmečio kasyklos žvalgas,
ir aš pabusiu jazminaičiams tekant už tavo pirštų.
O tada
papasakok man apie bombas, kritusias, kol miegojau,
papasakok apie skruostus, sudrėkusius, kol miegojau,
pasakyk, kiek laukinių ančių išsilakstė nuo jūros.
Per tą mūšį, kai šarvuotis žlegsėjo vaiko svajomis,
kokio ramybės jausmo papėdėje
geltoną giesmės giją rišo kanarėlė?
Pasakyk, kokios nekaltos prekės atplukdytos į uostus,
koks mokslas atrado malonią parako kvapo muziką,
koks nežinomas duonos skonis palytėjo pranašystės gomurį.
O tada, įkaitęs kaip tikėjimas pusiaujo kaitroj,
aš pakviesiu tave atsisėsti sodo pradžioje.
Iš persų kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė
Forugh Farrokhzad – iraniečių poetė, kino režisierė ir feministė. Jos eilėse atsispindi moters savivertės, meilės, seksualumo bei socialinės kritikos temos. Ji buvo viena iš pirmųjų moterų poezijos kūrėjų, atvirai kalbėjusių apie moterų patirtis Irano patriarchalinėje visuomenėje.