Įsivaizduokite teatrą, kuriame aktoriai neturi veidų, o emocijos trykšta ne iš žmonių, bet iš medinių lėlių. Jų rankos virpa iš liūdesio, akys mirksi iš nuostabos, o kiekvienas judesys – tarsi gyvo žmogaus. Bet kas jomis manipuliuoja? Čia ir slypi Bunraku magija – japonų lėlių teatras, kur vienai lėlei valdyti prireikia trijų žmonių, o pasakojimus į gyvenimą prikelia ne aktoriai, o galingas pasakotojo balsas bei tradicinės šamisen melodijos.
Bunraku nėra tiesiog lėlių spektaklis – tai ištisas meno stebuklas, jungiantis teatrą, muziką ir meistrišką rankų darbą. Kovo 2 d. laukia unikalios dirbtuvės, kurių metu profesionalus lėlininkas Augis Slavinskas supažindins su šio teatro ištakomis, istorija ir principais, pristatys Bunraku lėles bei jų valdymo subtilybes. Renginio metu turėsite galimybę patys išbandyti šį unikalų meną.
Paruošėme interviu su Augiu, kuriame jis dalijasi savo patirtimi, iššūkiais ir meile šiam išskirtiniam teatrui.
Jei jūsų lėlė galėtų kalbėti, ką ji pasakytų apie jus kaip meistrą?
„Jis kantrus, bet reiklus. Kartais vargina. Tačiau galiausiai leidžia man įkvėpti ir šokti taip, kad pajuntu, kaip manyje tankėja pulsas.“
Koks buvo sunkiausias lėlės judesys, kurį išmokote valdyti, ir kaip jautėtės, kai pagaliau pavyko?
„Jų begalė. Net paprastas šuoliukas gali būti vienas sudėtingiausių. Tobulas sinchroniškumas su kitais valdytojais reikalauja ne tik technikos, bet ir visiško susiliejimo su lėle. Kai pagaliau pavyksta – nuovargis išnyksta, o azartas sugrįžta.“
Ar spektaklio metu yra nutikusi komiška ar netikėta situacija? Kaip išsisukote?
„Kartą lėlės rankovė įstrigo kėdėje ir trukdė natūraliems judesiams. Nebuvo laiko dvejonėms – improvizavome taip, lyg pati lėlė bandytų išsilaisvinti. Publika tai priėmė kaip netikėtą humoro pliūpsnį, o aš supratau, kad kartais klaidos gali tapti sėkmės dalimi.“
Jei galėtumėte Bunraku lėlę įtraukti į bet kokį šiuolaikinį filmą ar serialą, kur ji geriausiai pritaptų?
„Bunraku lėlė puikiai tiktų kine, ypač fantastiniuose ar istoriniuose filmuose. Jos išraiškingi, preciziški judesiai suteiktų scenoms mistiškumo ir emocinio gilumo. Be to, ji gali fiziškai padaryti tai, ko žmogus negali.“
Kas jus pirmą kartą sužavėjo Bunraku mene ir kaip prasidėjo jūsų kelionė į šią sritį?
„Pirmą kartą pamatęs Bunraku spektaklį, buvau pribloštas, kaip lėlės išties atgyja. Vėliau turėjau galimybę mokytis šio meno ir supratau – noriu kurti tokį lėlių teatrą, kokį pats norėčiau matyti.“
Jei galėtumėte duoti vieną patarimą jaunajam Bunraku meistrui, koks jis būtų?
„Kiekvienas judesys kuria istoriją, kiekviena mažiausia detalė turi prasmę. Mokykitės ne tik rankomis, bet ir akimis. Ir svarbiausia – niekada nepraraskite ryšio su lėle.“
Ačiū už pokalbį, Augi!
Bilietai į Bunraku dirbtuves: https://tickets.paysera.com/…/bunraku-leliu-teatro…