Lapkričio 12 d., Užupio „Galeroje“ liejosi tušo upės ir šiugždėjo ryžių popierius – užupiečiai ir visi besidomintieji Rytų menais čia gilinosi į kiniškosios kaligrafijos paslaptis. Tęsdamas paskaitų ir dirbtuvių ciklą „Trumpam į Kiniją“, VšĮ Azijos menų centras pakvietė į šiltą kūrybinį vakarą, kurį vedė VU Konfucijaus instituto lektorė Wang Lei.
„Graikų kalba reiškianti „dailų raštą“, kaligrafija dažnam asocijuojasi su gražia rašysena, tačiau Kinijoje tai – atskira meno rūšis, gyvuojanti tūkstantmečius, o kinų kaligrafijos darbai muziejuose kabo greta tapybos darbų“, – teigia kūrybinių dirbtuvių lektorė W. Lei.
Kaligrafija, kaip meno šaka, plėtojosi ne tik Kinijoje, bet ir daugelyje Rytų Azijos šalių, ypač Japonijoje, Korėjoje, šiek tiek mažiau Vietname. Konfucijaus instituto dėstytoja pasakoja, kad kaligrafijos pagrindu vystėsi ir kitos Rytų Azijos meno rūšys, tokios, kaip antspaudų, tušo akmenų raižyba ar specialios prespapje technikos popieriaus dirbinių gamyba.
„Kinų kaligrafija iš tiesų yra menas kvadratiškus kinų hieroglifus paversti išraiškingais vaizdiniais, kurie išgaunami skirtingu greičiu ir paspaudimais braukiant į tušą pamirkytą specialų teptuką“, – sako W. Lei. Taigi, norint imtis šio subtilaus meno svarbiausia yra tinkama tušo koncentracija, atitinkamo storio teptukas ir ryžių popierius, kuris tinkamai sugertų tušą ir vandenį. Tuo tarpu kiekvieno tapytojo meistrystę ir individualų stilių atskleidžia jo gebėjimas išgauti įvairiausio storio ir atspalvių linijas bei formas.
W. Lei priduria, kad Vakaruose paplitusi kaligrafijos tapyba veikiau primena mokymąsi atkartoti dailų šriftą, tačiau Kinijoje laikomasi kur kas kūrybiškesnio požiūrio: „Kinų kaligrafijoje pabrėžiama emocijų raiška. Menininkui kaligrafija prilygsta savotiškai proto mankštai, kuomet protas ir kūnas drauge ieško būdų popieriuje išreikšti jausmus. Tokia mankšta, nors ir reikalaujanti tam tikros disciplinos, leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis kūrybine akimirka“.
