Savo paprastumu ir funkcionaliu grožiu boro ir sashiko siuvinėjimo technika žmones žavi jau seniai. Ši meno forma atsirado viduramžių Japonijoje, kai dėl kokybiškų medžiagų ir audinių trūkumo bei brangumo paprastiems žmonėms pasidarė sunkoka siūtis drabužius. Kadangi Japonija pasižymi tvarumą ir daugkartinį panaudojimą vertinančia kultūra, nenuostabu, kad tokį sprendimą žmonės pritaikė ir tekstilei. Šiais laikais vis daugiau žmonių visame pasaulyje atsigręžia į tvarų gyvenimo būdą, nuogastaudami dėl aplinkos užterštumo ir išteklių švaistymo. Kviečiame detaliau susipažinti su šia tvarumu pasižyminčia praktika ir patiems pamėginti pritaikyti ją savo kasdienybėje.
Pirmiausia reikėtų apibrėžti abu terminus. Tiesa, tai padaryti šiek tiek sudėtinga, nes nėra išlikę senų dokumentų, išsamiai aprašiusių šias tradicijas. Todėl geriausia pasižiūrėti į reikšmes, kurios nusistovėjo šiuolaikinių siuvinėtojų bendruomenėje. Sashiko, išvertus pažodžiui, reiškia „dygsniukai“. Tai yra tradicinis japoniško siuvimo ir siuvinėjimo būdas, naudojamas dekoruojant ar sutvirtinant medžiagą. Ko gero, geriausiai atpažįstamas yra siuvinėjimas trumpais dygsniais, naudojant baltą siūlą ant mėlyno indigo pigmentu nudažyto audinio, dažnai pagaminto iš kanapių pluošto. Siuvinėjimo raštų yra įvairių – populiarios vertikalios, horizontalios ir banguojančios linijos, taip pat deimantus, debesis, žvaigždes, gėles ar net žuvies žvynus primenančios formos. Kai kurie iš jų atėjo iš Kinijos, o kitų šaknys atsekamos Japonijoje, tačiau visi jų turi panašias ypatybes – yra paprasti ir praktiški, dažniausia vaizduojantys gamtos motyvus ar kitose meno srityse naudojamus raštus ar simboliką.
Kad sashiko gimė iš būtinumo ir nepritekliaus, galima pastebėti ir iš jo pritaikymo. Sashiko dygsniais būdavo sutvirtinamos yrančios drabužių dalys, taip pat siuvami dvigubą medžiagos sluoksnį turintys rūbai, skirti žiemai. Drabužiai, susiūti sashiko, tapdavo tvirtesni, šiltesni ir tarnaudavo ilgiau, kas ypatingai buvo aktualu vargingai gyvenantiems valstiečiams, kurie drabužius perduodavo iš kartos į kartą.
Sashiko dažnai sumaišomas su boro, nes jie yra glaudžiai susiję. Tiesa, žodžio boro vertimas siejamas su kiek negatyvią prasmę turinčiais žodžiais, tokiais kaip „skiautės“, „skarmalai“ ar net „nudriskę drabužiai“. Taip yra dėl to, kad juo taip senovėje buvo vadinama technika, kurioje sashiko siuvimo metodai buvo naudojami sujungiant kelis audinio gabalus į vieną ar norint užlopyti skyles. Dažnai šis audinių jungimo ir taisymo procesas būdavo kartojamas tiek kartų, kad drabužis supanašėdavo į iš daug skirtingų raštų ir lopinėlių pasiūtą rubą.
Kaip ir sashiko, boro išpopuliarėjo dėl savo prieinamumo žemesniems visuomenės sluoksniams. Šia technika buvo taisomi susidėvėję drabužiai, kad žmonės galėtų sutaupyti daug kartų panaudodami dar gerą tekstilę. Nors anksčiau boro technika dėl šių priežasčių buvo asocijuojama su nepasiturinčiais valstiečiais, laikui bėgant ji įgavo ir gilesnę prasmę. Boro tapo praktiško grožio simboliu, įkūnijančiu japonišką wabi-sabi filosofiją – pasaulėžiūrą, skatinančią net ir netobuluose bei trūkumų turinčiuose daiktuose įžvelgti grožį, be reikalo nešvaistyti ir neišmesti dar naudotinų daiktų dalių.
Nors sashiko ir boro technikos trumpam buvo praradusios populiarumą Japonijai pradėjus vis labiau ir labiau vesternizuotis, paskutiniais metais vis daugiau žmonių vėl atsigręžia į šią kiek kuklią praeitį turinčią tradiciją. Nors ji išlaikė ir savo prieinamą kainą bei praktiškumą, šiais laikais ji labiau primena meno formą. Pavyzdžiui, pagrindiniu prioritetu tapo noras pabrėžti šių technikų subtilų grožį ir savitą žavesį, tad vizualiai jos smarkiai evoliucionavo. Kartais jų pagalba šiuolaikišku stiliumi išsiuvinėti raštai įsimaišo į medžiagą ir tampa skoninga stiliaus detale. Vietoj tradicinės „balto siūlo ant mėlynų atspalvių audinių“ estetikos jau spėjo išpopuliarėti daug skirtingų ir spalvingų derinių, puošiančių pirkinių krepšius, interjero detales, antklodes, rūbus bei aksesuarus.
Sashiko mene: Keiko Futatsuya
Viena iš modernumo į sashiko ir boro sferą įnešusių menininkių yra japonė Keiko Futatsuya, kartais net vadinama „sashiko genijumi“. Ji turi daugiau nei 30 metų siuvinėjimo šiomis technikomis patirties. Šie praktikavimo dešimtmečiai menininkei leido įgauti gilų supratimą apie sashiko ir boro esmę bei atkurti savo kūriniuose jų dvasią. Jos boro technika išsiskiria iš kitų savo unikaliomis iš augalinių (pvz. sotvaro vaismedžio ar juodojo riešutmedžio) pigmentų išgaunamomis spalvomis. Jie sukuria niekur kitur nematytus atspalvius, sunkiai atkartojamus moderniais sintetiniais dažymo metodais. Dėl savo atkaklumo ir meilės šiai meno formai, Keiko Futatsuya tapo pasaulyje žinoma sashiko ir boro dizainere, mokytoja ir menininke, įnešusia unikalumo į siuvinėjimo pasaulį.
Po 2011 metais įvykusios Fukušimos katastrofos prie menininkės vizijos ir tikslo populiarinti ir stiprinti siuvinėjimo kultūrą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu prisidėjo ir jos sūnus Atsushi. Šiam tikslui jis įkūrė kompaniją, skirtą šviesti žmones apie šias siuvinėjimo technikas ir jų kultūrinę vertę. Čia galima įsigyti viską, ko reikia norintiems užsiimti šiuo menu – nuo siūlų ir įrankių, iki audinių ir meno kūrinių (https://upcyclestitches.com).
Tad kviečiame triskart pagalvoti prieš išmetant susidėvėjusį drabužį, atsigręžti į Japonijoje išpuoselėtą daigstymo meną ir senus, bet mylimus daiktus prikelti naujam, dar žavingesniam gyvenimui!
Resursai norintiems mokytis:
https://honestlywtf.com/diy/diy-sashiko-boro-denim-repair/
https://www.thesprucecrafts.com/sashiko-patterns-projects-and-information-1177510
Šaltiniai:
https://digitalcommons.unl.edu/tsaconf/458/
https://zenstitching.ca/blog/2020/5/28/what-is-the-difference-between-sashiko-and-boro-stitches
https://www.japancrafts.co.uk/sashiko.html#/
https://www.olympus-thread.com/basic/sashiko/17/
Teksto autorė : praktikantė Vaida Januševičiūtė