Žvelgiant į azijietišką Holivudą ,,Prarastojo Taivano kino‘‘ filmų cikle

Jau rugsėjo 4 dieną „Skalvijos“ kino centre prasidės penkias dienas truksiantis ,,Prarasto Taivano kino“ filmų ciklas, kurio metu bus pristatomos šešiasdešimtaisiais kurtos taivanietiško kino juostos, mylėtos ir itin populiarios to meto Taivane. Peržiūrų metu ne tik sugrįšime į modernizacijos link judantį Taivaną, bet ir kalbėsimės apie taivaniečių kalba statytų filmų ypatumus su šios srities ekspertais. Pirmąjį filmą pristatys vienas iš šio projekto iniciatorių – Chris Berry, kino studijų profesorius ,,King’s College“ Londone, kurio tyrimų laukas apima visos Rytų Azijos kiną ir kitas vizualines medijas.
Likus kiek mažiau nei savaitei iki renginio, kviečiame susipažinti su Chris‘o įžvalgomis apie prarastojo Taivano kino industriją.

Chris Berry – kino studijų profesorius ,,King’s College“ Londone.

Kaip ir kada pradėjote dirbti su Taivano kinu?

Nuo pat 1980 metų tyrinėjau įvairius filmus iš Honkongo, Kinijos ir Taivano. Domėjausi filmais, sukurtais vietine kinų kalba, tačiau akį ypač patraukė Taivano atvejis. 1990 metais kartu su kolege rašiau knygą apie valstybės idėjas ir kiną kinų kalbos kontekste. Pasirodo, ši industrija buvo labai aktyvi nuo 1950-ųjų pabaigos iki 1970-ųjų pradžios. Aš pats tyrinėjau Taivano kino archyvus, tačiau minėtos kino industrijos filmų beveik neišliko, o tie kurie atlaikė laiko išbandymą, net neturėjo subtitrų kinų kalba. Šio regiono kino pasaulyje tai yra išties neįprasta. Taivaniečių kalba visiškai kitokia nei mandarinų ar kantoniečių kalbos, kurios skiriasi panašiai kaip lietuvių, anglų ar ispanų kalbos. Buvo sunku surasti žmonių, kurie galėtų išversti senuosius taivaniečių filmus. Vos prieš 5-6 metus sužinojau, kad Taivano kino institutas, dabar žinomas kaip ,,Taivano audio ir vizualikos institutas‘‘, restauravo išlikusius filmus. Nuo 1950-ųjų pabaigos iki 1970-ųjų pradžios buvo sukurti apie 1000 filmų taivaniečių kalba, o tokie skaičiai atskleidžia jų tuometinį populiarumą, nepaisant to, kad dauguma filmų turėjo labai mažą biudžetą ir neskyrė pinigų mandarinų k. subtitrams. Iš 1000 filmų išliko viso labo kiek mažiau nei 200. Skaičiai šokiruoja.

Kodėl filmų išliko tiek nedaug? Taivane tuo metu nebuvo kino archyvų ir filmai buvo kuriami tik vietine kalba. Norėdami suprasti šį reiškinį, turime kalbėti apie Šaltojo karo laikotarpio politiką Taivane. Tuo metu ši šalis buvo kontroliuojama nacionalistų partijos, kuri buvo radikaliai nusistačiusi prieš komunistus Kinijoje ir Kinijos žemę laikė savąją. Taivano valdžios planas buvo grįžti į Kinijos žemę po numanomo komunistų atsitraukimo. Jie nuosava laikė ne tik Kinijos žemę, bet ir kalbą, todėl tuo metu Taivane valstybinė kalba buvo mandarinų. Kad ir kaip pagrindinė Taivano valdžia stengėsi propaguoti mandarinų kalbą, ja šnekėjo tik, viso labo, 30 procentų populiacijos, visi kiti mokėjo tik taivaniečių kalbą. Minėti to meto filmai buvo sukurti būtent likusiam 70 procentų populiacijos. Išlikęs to meto kinas mūsų projekto metu buvo ne tik restauruotas, bet ir subtitruotas tiek anglų, tiek mandarinų kalbomis.

Ar galima prarastą Taivano kiną laikyti kino industrijos judėjimu?

Ne, tai nėra panašu į judėjimą ar naują kino filmų „bangą“. To meto režisieriai, viso labo, bandė sukurti populiarų kiną, skirtą vietos žmonėms, kuriame žiūrovai lengvai atpažindavo įvairias įprastas Taivano vietas, jo gamtovaizdį. Tai nebuvo su politika susiję filmai. Mažas biudžetas privertė režisierius išnaudoti turimus išteklius ir neišlaidauti brangioms dekoracijoms, todėl žiūrėdami šiuos filmus turime galimybę pamatyti kasdienį to meto gyvenimą. Šie filmai taip pat yra itin dinamiški ir parodo autentišką pokario ir vadinamo „ekonominio stebuklo“ laikotarpio atmosferą Taivane.

Ar kitose šalyse egzistavo panašios kino industrijos?

Taip, esu parašęs straipsnį apie tokio pobūdžio filmus ir jį vadinu ,,alternatyviu nepasiturinčiu kinu‘‘ (ang. k. alternative cinema of poverty). Noriu pasakyti, kad minėtas Taivano kinas visaip siekė būti panašus į Holivudą, nors ir neturėjo tam beveik jokių išteklių. 1950–1970 metais panašus fenomenas vyko Turkijoje, Honkonge ir Pietų Korėjoje. Tokiuose filmuose dažnai matome bandymą atkartoti modernų, kosmopolitišką viduriniosios klasės stilių. Filmuose dažnai yra daugybė nuorodų į populiariąją kultūrą iš Vakarų. Pavyzdžiui, Džeimso Bondo filmų atkartojimas tuo laikotarpiu sklandė įvairiose kino industrijose. Taip pat svarbu paminėti, kad tiek Taivanas, tiek kitos minėtos šalys tais laikais buvo valdomos radikalių dešiniųjų ar net autoritarinių režimų ir filmuose atvaizduojamos svajonės apie Vakarus jaudino daugelį.

Su kokiomis kliūtimis susidūrėte, vykdydami Prarasto Taivano kino projektą?

Na buvo tikrai nelengva. Ilgai ieškojau įvairių kino filmų festivalių visoje Europoje, kurie norėtų rodyti mūsų restauruotus taivanietiškus filmus. Tuo metu įsivaizdavau, kad filmų festivaliai noriai supažindina žmones su kino atradimais, tačiau klydau. Supratau, kad pirmiausia tokius filmus reikia demonstruoti žmonėms, kurie jau domisi Taivano kino kultūra, todėl pradėjome rodyti filmus universitetuose. Tik vėliau, restauruotiems Taivano filmams įgavus žinomumą ir pripažinimą, pavyko sudominti ir didesnius kino festivalius. Minėti filmai buvo demonstruojami garsesniuose festivaliuose Bristolyje, Varšuvoje, Prahoje ir kitur. Keli festivaliai buvo atšaukti dėl karantino, tačiau vis tiek džiaugiuosi, kad spėjome pereiti iš universitetų akademinės auditorijos į „platesnius vandenis“. Taip pat labai džiugu, kad bene didžiausio auditorijos palaikymo 2017 metais, demonstruojant Taivano filmus, sulaukėme būtent Vilniuje. Manau, kad tai įvyko būtent dėl to, kad Lietuva ir Taivanas turi tam tikrų panašumų. Abi šalys išgyveno sunkius priespaudos laikus ir atkakliai kovojo dėl savo nepriklausomybės ir pripažinimo. Galbūt būtent dėl to, lietuviai šiuose filmuose, ir apskritai Taivano kultūroje atranda kai ką labai artimo.

Kaip šiais laikais atrodo Taivano kinas?

Labai įdomus klausimas. Manau, kad žmonės, besidomintys Taivano kinu, bus girdėję apie vadinamąjį „Taivano naująjį kiną“, prasidėjusį dar devintajame dešimtmetyje. Tačiau tie filmai niekada nebuvo labai sėkmingi. XXI amžiuje Taivane atsirado nauja kryptis, kuri skatino grįžti atgal ir kurti komercinius, žanrinius filmus. Įdomu, kad prieš kelerius metus į madą vėl pradėjo ateiti filmai taivaniečių kalba. Žinoma, gyvenimo saloje realybė kiek pasikeitė nuo 1960-ųjų. Šiandien beveik visose Taivano miestų gatvėse išgirsit taivaniečių, mandarinų bei kitų kalbų mišinį. Tuo tarpu 1960-aisiais buvo kalbama beveik vien tik taivanietiškai ir tik vyriausybės biuruose ar panašiose įstaigose išgirstum kalbant mandarinų kalba. Galiu duoti pavyzdį: Holivudo filmuose visos scenos buvo angliškos, net jei jos filmuotos Kasablankoje įsikūrusiame prancūziškame bare. Lygiai taip pat Taivano kine, visi kalbėjo vien tik taivaniečių kalba. Taigi nors naujuose filmuose taivaniečių kalba vėl populiarėja, tačiau čia ji, kaip ir realybėje, maišosi su kitomis kalbomis.

 

Dėkojame  už pokalbį.

 

Primename, kad visi ,,Prarasto Taivano kino‘‘ seansai – NEMOKAMI.

Projekto iniciatoriai: „Azijos menų centras“, „Kings’s College London“, „Taiwan Film and Audiovisual Institute“.
Projekto partneriai: kino centras „Skalvija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas.

Daugiau informacijos apie kino seansus Vilniuje galite rasti www.azijosmenucentras.lt

Restauruotų taivanietiškų kino filmų projekto tinklalapis:
https://taiyupian.uk/