Azijos menų centras

Liepos 19 d., 18 val. kviečiame į grupinę šiuolaikinių Indijos menininkų parodos atidarymą galerijoje GALERA, Užupio g. 2A ir pristatome projektą „Sanskritik Mandala“, kuris vysto kultūrinius ryšius ir meno sąveikas tarp Indijos ir Lietuvos menininkų.
„Sanskritik Mandala“ išvertus iš hindi kalbos reiškia „kultūrinis ratas“, kuris ir simbolizuoja projekto siekius – užmegzti dviejų skirtingų, geografiškai tolimų kultūrų dialogą, suartinti šiuolaikinio meno kūrėjus, įkvėpti naujų meninių iniciatyvų cirkuliaciją ir mainus, pristatyti Lietuvos visuomenei šiuolaikinio indų meno išraiškas ir tendencijas.

Parodos tikslai – supažindinti visuomenę su šiandieninės Indijos kūrėjų pasaulėžiūra, nuostatomis, kūrybos aktualijomis, atskleisti specifinę indų estetikos sampratą, kintančią senųjų tradicijų ir postmoderno sąveikoje bei supažindinti Indijos menininkus su vietos kultūros ir meno gyvenimu, kultūros ir meno kūrėjais bei vietos bendruomene.

Paroda „Neatsitiktinai“ (No Coincidence) liepos 19-27 d., UMI Galera, Užupio g. 2a, Vilnius

Paroda „Pasakojimai apie Indiją“ (Tales of India) liepos 21-27 d., UMI galerija „Kalnas“, Krivių g. 10, Vilnius

Šiųmetės „Kultūros nakties“ metu Azijos menų centras pakvietė į du renginius:

Kartu su Japonijos ambasada Lietuvoje pakvietėme į artimą pažintį su subtilia japoniškaja estetika kino ekranuose, kuri laužė stereotipus, kad Japonija – tik geišų ir anime šalis. UMI galerijoje „Kalnas“ (Krivių g. 10) žiūrovai atrado, ką būtent jiems reiškia tolimoji Japonija, filme Geležinkelis (2009) / Rail Truck (2009). Nes tai filmas apie kelionę į praeitį ir kelionę į save, apie tai, ką esame patyręs kiekvienas!

„Kultūros nakties 2016″ metu kinų kaligrafijos teptukas dalyvių  rankose ne tik perteikė mintis, bet atskleidė ir vidinį menininko pasaulį ant ryžių popieriaus!

Kaligrafijai skirtose kūrybinėse dirbtuvėse Užupio meno inkubatoriuje (Užupio g. 2A) dalyviai ne tik susipažino su kaligrafijos pagrindais, bet turėjo galimybę patys išbandyti šio nelengvai pažabojamo meno subtilybes! Užsiėmimą anglų kalba vedė Konfucijaus instituto lekt. Wang Lei.

Azijos menų centras gegužės 21 d. gatvės muzikos dieną pakvietė švęsti kartu su tablos meistru Hiran Chate!

Šiaurės Indijos Hindustani muzikos perkusijos instrumento – tablos dirbtuvėse klasikinį muzikinį išsilavinimą ir ilgametę praktiką turintis bei naujų raiškos priemonių nuolatos ieškantis muzikantas Hiren Chate supažindino su indiškosios perkusijos ritmais ir suteikė galimybę šių paslapčių išmokti net patiems mažiausiems.

Ne tik tiems, kurie domisi klasikine Indijos muzika.
Ne tik tiems, kurie groja įvairiais perkusiniais instrumentais.
Ne tik tiems, kurie šį pasaulį jaučia tarsi nenustojantį, visa apimantį ritmą.

Gegužės 20 d. Natya Devi šokio teatras, kartu su Azijos menų centru kvietė pakeliauti kūrybos kryžkelėmis – Pranciškonų rūmuose įsikūrusiame teatre MI (Trakų g. 9/1), muzikantų ir šokėjų iš Indijos bei Lietuvos pasirodyme RITME susijungė indiškosios tablos ritmai, džiazo improvizacijos ir Indijos klasikinio šokio judesiai.

„Nuolat ieškome, kaip pristatyti klasinę Indijos muziką bei šokį Lietuvos žiūrovui, bet stengiamės į šiuos menus pažvelgti naujai, eksperimentuojame kurdami klasikinio ir šiuolaikinio meno sintezę“, – teigia šokėja, klasikinio Indijos šokio mokytoja ir renginio organizatorė Kristina Luna. Teatro MI scenoje susitiko atlikėjo iš Indijos Hiren Chate perkusijos ritmai, Ievos Marijos Baranauskaitės vokalas bei klavišiniai, Dominyko Norkūno gitara, Clotilde Solange Rigaud vokalas bei Kristinos Lunos šokis.

Iš toliausiai atvykęs muzikinio projekto svečias – indų kilmės perkusininkas Hiren Chate – Vilniuje lankėsi pirmą kartą. Pagrindinis jo darbo ir kūrybos įrankis – tabla, klasikiniai indiški būgnai, nors vien klasikinės muzikos atlikėju H. Chate nelinkęs prisistatyti: „Save laikau tiesiog ritmo ir muzikos žmogum, nors mokiausi ir dažnai groju tradicinę muziką, mane domina patys įvairiausi žanrai. Būti ištikimam tik vienokiai muzikai būtų arogantiška klausytojų atžvilgiu, todėl man atrodo, kad bet kokia tinkamai įvaldyta muzika galiu pasiekti savo klausytojų širdis“.

Indijos atlikėjo nuomone, klasikinė muzika skirta tik tam tikrai žmonių grupei, jis pats save laiko pasaulinės muzikos atlikėju, o jo atliekami kūriniai atspindi šio laikmečio dvasią. „Šiandieniniame pasaulyje žmonės retai mėgsta ar gilinasi tik į vieno žanro muziką. Be to, visa muzika vienu ar kitu aspektu yra susijusi, tereikia rasti tą jungtį“, – teigia H. Chate, ne kartą akomponavęs pačių įvairiausių žanrų atlikėjams. Atlikėjas džiaugiasi galimybe pasirodyti kartu su lietuvių saksofono, gitaros ir vokalo virtuozais.

Renginio akimirkos – https://www.facebook.com/AzijosMenuCentras/photos/?tab=album&album_id=985396938222263

Balandžio 15 d., minint jau devintą dešimtmetį skaičiuojančią Pasaulinę kultūros dieną, vilniečiai ir sostinės svečiai buvo pakviesti į Užupį, kur Azijos menų centro ir Užupio meno inkubatoriaus iniciatyva surengtas mandalos pylimo vakaras su poetiniais prozininkės Vidmantės Jasukaitytės skaitymais ir kamerinėmis Dominyko Vyšniausko melodijomis.

„Tokiai dienai paminėti mandalos pylimo ritualas pasirinktas neatsitiktinai. Sanskritu reiškianti „ratą, diską, sferą“, mandala išreiškia tam tikrą harmoningą schemą, dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką“, – pasakojo viena iš renginio organizatorių, Azijos menų centro projektų koordinatorė Evelina Vilčinskaitė. Nors įprasta manyti, kad mandalos pirmiausia yra piešiamos, visi besidomintieji galėjo ne tik stebėti, bet ir patys sudalyvauti mandalos pylimo procese.

Penktadienio vakarą, nuo 18 val., legendinėje Užupio „Galeroje“ (Užupio g. 2A) VDA atstovai pradėjo pilti pagrindinę mandalos formą ir kontūrus, o visi neabejingi harmonijai ir tvarkai prisijungė prie kūrybinio darbo. Tuo pat metu renginio atmosferą šildė Dominykas Vyšniauskas, kultūros dienos vakarui paruošęs muzikinę programą.

Dar vienas ypatingas renginio svečias – poetė, prozininkė Vidmantė Jasukaitytė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, dramaturgė, visuomenės veikėja neabejingus kūrybiškam žodžiui ir poetiniams skaitymams pradžiugino savo kūrybos eilėmis.

„Šis laikas prasideda kaip muzika, kaip apeigų šokis… Šis laikas – derliaus laikas, ir pavasaris kvepia obuoliais, o pokalbiai prie laužo – vyšniomis…“, – prabyla V. Jasukaitytė eilėmis. Prieš keletą metų poetė, prozininkė išleido didelio dėmesio sulaukusį autobiografinį romaną „Kaip mes mokėmės mirti“ bei poezijos tomelį „Ambra“.

„Mandala Užupio meno inkubatoriuje pilama jau ne pirmą kartą – praėjusiais metais šis ritualas taip pat sulaukė nemenko susidomėjimo. Neabejojame, kad galimybė įsitraukti į kūrybos procesą atskleidžia pačią kultūros dienos esmę – tuo šiuo renginiu ir norėjome pradžiuginti jo lankytojus“, – sakė „Galeros“ kultūrinių veiklų vadovė Indrė Mickaitė.

Renginio akimirkos:

Šį pavasarį Azijos menų centras kviečia į Užupio meno inkubatorių – čia kovo 24 d.–birželio 15 d. vyks kūrybinių dirbtuvių ir paskaitų ciklas „Rytų menų akademija“. Vilniečiai ir miesto svečiai raginami susipažinti ir patys išbandyti įvairiausias, dažnai itin egzotiškomis laikomas menų rūšis, praktikuojamas Japonijoje, Kinijoje, Indijoje.

Kovo 24 d. 18 val. Tradicinių indiškų šokių (khatak ir odissi) paslaptys su mokyt. Kristina Luna.  Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Kovo 31 d. 18 val. Japoniškojo lankstinių meno origamio dirbtuvės su lekt. Pauliumi Mieliniu. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Balandžio 7 d. 18 val. Kinų karpinių pasaulis su lekt. Klaidu Navicku. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Balandžio 28 d. 18 val. Praktinės kinų kaligrafijos dirbtuvės su kaligrafijos meistre lekt. Wang Lei. Vieta – Vilniaus Universiteto K. Donelaičio auditorija, Filologijos fakultetas (Universiteto g. 3)

Gegužės 5 d. 18 val. Indijos kino vakaras su dr. Deimantu Valančiūnu. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Gegužės 12 d. 18 val. Japonų ikebanos dirbtuvės pradedantiesiems su lekt. Laimute Vanagiene. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A). Dėl didelio susidomėjimo, registracija į užsiėmimą baigta. Dalyvauti užsiėmime galima tik užsiregistravus ir gavus patvirtinimą.

Birželio 8 d. 18 val. Mandalų tapybos dirbtuvės su lekt. Rigzin Spalbar ir Džiuginta Spalbar. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Birželio 15 d. 18 val. Kiniškosios arbatos puodelio paslaptys su lekt. Ieva Rute. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Visi renginiai nemokami, registracija nebūtina.

Daugiau interaktyvios informacijos –  mūsų FB socialiniame tinkle.

Ar mokame tinkamai žiūrėti Azijos kiną? Ar galime teigti, kad jis užkonservuotas „tradicionalizme“? „Juk tai daugybė industrijų su skirtinga istorija, kultūrinėmis realijomis, taigi ir visiškai kitokiais nei Vakaruose filmų naratyvais, estetika, kompozicija“, – pasakoja orientalistas, vizualiosios Azijos kultūros specialistas dr. Deimantas Valančiūnas, kuris gruodžio 17 d. vakarą kino centre „Skalvija“ atvėrė kiek kitokio, neholivudinio kino pasaulio duris.

Egzotiški filmai Lietuvoje populiarūs „Azijos kinas Lietuvoje tikrai žiūrimas. Manau, pirmiausia dėl to, kad žiūrovus traukia savo egzotika – dažnai netradicinėmis temomis, problemomis. Taip pat ir egzotinėmis lokacijomis“, – lyg užbėgdamas už akių į klausimą apie Azijos kino populiarumą Lietuvoje atsako D. Valančiūnas. Jo paskaita „Sklavijos“ kino centre paskutinioji renginių ciklo „Trumpam į Kiniją“ dalis.

„Žinoma, vienų šalių kinas yra populiaresnis nei kitų – tarkim, japonų kinas bei anime yra daug labiau žiūrimi nei Indijos komercinis kinas“, – pasakoja pašnekovas. Jo teigimu, Lietuvoje nuo seno žiūrovų ypač pamėgtas ir Pietų Korėjos režisierius Kim ki Duk’as, kurio filmai visada sutraukia daug žiūrovų. „Kinas yra Vakarų išradimas, ir daugelis kinematografijos technikų, komponavimo principų į Azijos šalių kiną atėjo būtent iš ten. Tačiau iš tiesų galima pastebėti tam tikras preferencijas vienai ar kitai technologijai, o tai galima sieti su skirtingomis estetikos ir kultūrinėmis tradicijomis Azijoje“, – patikslina pašnekovas.

Azijos kine – savos kinematografijos taisyklės D. Valančiūnas pasakoja, kad Indijos kine ilgą laiką buvo naudojamas frontalusis planas, kai veikėjas žiūri tiesiai į kamerą, o tai sietina su tam tikromis religinėmis praktikomis, kalendorinio meno estetika. Kinijoje būdingesnis ilgas planas (angl. long take), giluminis fokusas (angl. deep focus) ir panoraminis filmavimas (angl. long shot), o tai, lektoriaus teigimu, gali būti siejama su peizažinės tapybos kinematografiniu įprasminimu.

D. Valančiūnas, paklaustas, ar Azijoje esama kokio išskirtinio kino žanro, kuris neturėtų atitikmens Vakaruose, susimąsto. „Būtų labai sunku pasakyti, ypač dabar – kai kinas yra veikiau ne nacionalinis, o transnacionalinis – vyksta labai aktyvi idėjų, estetikos principų apykaita“. Pavyzdžiu orientalistas pateikia specifinius japonų siaubo kino elementus, kurie Vakarų kine yra aprobuojami. Tuo tarpu naujausios kompiuterinės technologijos iš Vakarų praturtina Kinijos ir Hong Kongo kovinius filmus. „Kažkokių išskirtinių vien tik Azijai būdingų žanrų gal ir nėra – yra tik tam tikri aspektai, kurie, sakykim, indišką melodramą skirtų nuo vakarietiškos“.

Kaip įdomesnį atvejį pašnekovas išskiria Indijos „deivių filmus“: „Tai labai specifiniai filmai, kurie, nors ir papultų į mitologinių filmų žanrą, vis dėlto yra išskirtinai skirti Indiškai auditorijai, nes kalba apie konkrečias moteriškas dievybes ir jų istorijų interpretacijas, kurios yra aktualios būtent to regiono žmonėms“.

Filmai, kurie skatina domėtis

Dažnam besidominčiam Azijos kinu gali kilti klausimas, ar suprantami Azijos kino kūrėjų sumanymai žiūrovams, kurie nėra artimiau susipažinę su egzotiška, tolima, jiems svetima kultūra. D. Valančiūnas patikina: „Viena vertus, mes galime žiūrėti bet kokios šalies kiną – kartais, net ir nemokėdami kalbos. Vaizdas pats kalba ir mes bet kokiu atveju fiksuojame veikėjų nuotaikas, mums patinkančius reginius. Tuo labiau, jei dar galima ir suprasti kalbą“.

Tačiau, kaip patikslina pašnekovas, kiekvienos šalies filmai dažnai yra paženklinti būtent tai šaliai būdinga estetika, istorine patirtimi, simboliais ir kultūriniais kodais, kuriuos ne visuomet galime atpažinti.

„Todėl tokie filmai, galima sakyti, testuoja mūsų kultūrines kompetencijas – ką supratome, ir ko ne. Filmai skatina mus domėtis ir aiškintis tai, ko nesupratome. Todėl filmo žiūrėjimas tampa ir edukaciniu procesu“, – pasakoja D. Valančiūnas, daugiau Azijos kino subtilybių atskleidęs VšĮ Azijos menų centro ir VU Konfucijaus instituto inicijuotame edukaciniame kino vakare „Kaip žiūrėti Kinijos kiną“.

 

Įsibėgėjant žiemiškam šventiniam maratonui, o metams keliaujant į pabaigą, Azijos menų centras pakvietė trumpam sustoti ir susikaupti ramybės ir atokvėpio kampelyje Vilniaus m. savivaldybėje. Čia gruodžio 17 d. atidaryta dailininkės Dalios Dokšaitės ir studijos „Tušo kelias“ mokinių tradicinės japoniškos tušo tapybos ir kaligrafijos paroda „Šventė pušų tyloj“.

Parodos atidaryme apsilankė ir jo ekscelencija Japonijos ambasadorius p. Toyoei Shigeeda.

Paroda Vilniaus m. savivaldybės antrame aukšte bus eksponuojama iki gruodžio 31 d.

Lietuvių, mokančių kinų kalbą, vis dar labai nedaug, todėl daugumai mūsų ji – egzotiška, tolima, o dažnai vadinama tiesiog „paukščių“ kalba, kurios mokytis pasiryžta retas.

Visgi kalba ne tik komunikacijos priemonė, bet ir svarbus instrumentas, leidžiantis pažinti šalies kultūrą bei visuomenę. Dėl specifinės rašto sistemos ir tarimo ypatybių, kinų kalbos mokymasis yra ne tik smagus, tačiau ir kūrybingas bei lavinantis procesas.

Linksmai ir kūrybingai susipažinti su kinų kalba visi norintieji galėjo gruodžio 9 d. vykusiame edukaciniame užsiėmime – linksmajame kinų kalbos pradžiamokslyje, kurį anglų kalba vedė VU Konfucijaus instituto dėstytojai Bo Shuyan ir Gu Enquan. Tai buvo jau ketvirtasis Azijos menų centro ir VU Konfucijaus instituto organizuojamo paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklo „Trumpam į Kiniją“ renginys.

Šventinis laikotarpis daugelį įsuka į nesibaigiančių darbų sūkurį, iš kurio ištrūkti ir atsikvėpti ne taip paprasta, bet įmanoma. Tuo įsitikinusi dailininkė, tapybos tušu ir kaligrafijos mokytoja Dalia Dokštaitė, kurios darbų paroda „Šventė pušų tyloj“ gruodžio 1 d. atidaryta Vilniaus universitete. Su parodos autore susitikome pasikalbėti apie tradicinę japonų tapybą, artėjančias šventes, buvimą čia ir dabar.

Tapyba tušu – ne tik būdas atsipalaiduoti

„Švente pušų tyloj kalbu apie vidinę tylą, gebėjimą pabūti su savimi. Mes kasdien lekiame, bėgame, nė nepastebėdami, koks gražus dangus, saulė debesys. Bet ar mokame tiesiog pabūti? To kiekvienam reikėtų dažniau“, – pasakoja dailininkė, kurios pažintis su tradicine japonų tušo tapyba prasidėjo prieš tris dešimtmečius.

„Patys japonai yra darboholikai, tačiau gamta jiems nuo senų senovės artima. Jie žino, kaip į urbanizaciją įnešti gamtos dalelę, todėl net didžiausiam moderniam pastate Japonijoje rasi nors mažytį sodelį, oazę, kurioje žmogus galėtų atsikvėpti. Tiesą sakant, tuo mes, lietuviai, į juos ir panašūs – mūsų baltiškos šaknys taip pat sieja mus su žeme.“

Į D. Dokšaitės vadovaujamą tapybos studiją žmonės taip pat ateina nurimti ir paėmę teptuką į rankas pabūti tiesiog čia ir dabar. Dailininkės teigimu, tapyba – tai žmogaus pasaulio harmonizavimas, o ne tiesiog maloni terapija. „Žinoma, tapyba tušu atpalaiduoja, tačiau tai ir intensyvus darbas su savimi. Jei nori eiti tikruoju tapybos keliu, turi visiškai keisti savo sąmonę ir visas pasinerti į kūrybos procesą. Tai nuostabus patyrimas, nes tušo tapyba, o ypač kaligrafija, įgalina kalbėti apie didesnius dalykus“.

Kasdienybė kitu aspektu

Dailininkė įsitikinusi, kad senosios baltiškos tradicijos nulėmė tai, kad šiandien vis dar sugebame atsigręžti į gamtą ir paprastoj gėlėj pamatyti visatą – japonai tokio požiūrio semiasi iš zen filosofijos. Ne vieną dešimtmetį filosofijos ir meno traktatus studijavusios D. Dokšaitės nuomone, viskas yra susiję su zen, buvimu čia ir dabar, ego atsisakymu. Tačiau tam, kad tai sugebėtume, turime norėti pažvelgti į tuos pačius kasdienius dalykus kitu aspektu.

„Sumi-e tapybos tušu esmė yra ne nupiešti gražią išorę, o pajausti objekto vidų, pačią jo esmę. Todėl tapydami tušu neturėtume siekti tiesiog nukopijuoti daiktą – reikia pasinerti į objektą ir suvokti jo gelmę. Taip pat ir mokantis kaligrafijos, tradiciškai vadinamos shodo, stengiamasi suprasti, kad tikslas yra pats ėjimas, o ne kažkokia galutinė kelionės stotelė. Kaip ir mūsų gyvenimas – juk ne tam atėjome į šį pasaulį, kad iš jo išeitume – atėjome gyventi ir dirbti su savimi.“

Viena didžiausių šių dienų problemų dailininkė įvardija tinginystę. Šiandien daugelis linkę skųstis laiko stoka, tačiau, pasak D. Dokšaitės, dažnai tiesiog dirbame arba nereikalingus dalykus, arba darome viską vadovaudamiesi klaidingu požiūriu: „Mes vis bėgam, lekiam, prisėdame prie televizoriaus ar paskaitome laikraštį apie įvykius, kurių esmė nesikeičia metų metais. Bet galime daryti viską, ką darome, su kiek kitokiu požiūriu, nuspręsti, kad tai mums teiks malonumą. Netgi šluoti grindis ar gaminti valgį galime su meile ir geromis mintimis.“

Kiekviena akimirka – lyg dovana

Parodos autorė teigia, kad mūsų išsvajotas rojus yra ne kažkur kitur, o tiesiog mumyse. Jį atrasti ir jame gyventi yra didelis malonumas, ir tuomet kiekviena akimirka tampa dovana, kurią galime sau įteikti. Niekas kitas mums šio patyrimo neatneš. Tapyboje galioja tas pats principas: „Mūsų vidinis „aš“ visada nori tikrų dalykų, o juos mes dažnai užgožiame savo paviršutiniškumu. Ne veltui vienas pagrindinių hieroglifų, mokantis kaligrafijos, yra „kantrybė“.

Nors mokytis sumi-e tapybos tušu savarankiškai vargiai įmanoma, pradėti pirmiausia reikėtų nuo savo požiūrio ir nusiteikimo. Kaip teigia D. Dokšaitė, nuoširdumas, savęs neribojimas, vidinė laisvė, gebėjimas pabūti vaiku, kuriam viskas įdomu – visa tai būtina norint mokytis tradicinės japonų tapybos principų. Spontaniškumas atsiras tik vėliau, gerai įvaldžius techniką, kurios mokomasi ne vienus metus.

„Jei pats nebūsi tuo rūku, ta pušimi, gyvybės savo darbui neįpūsi. Todėl tapydamas gali išties pajusti, kaip tavimi, tavo darbu teka gyvybinė energija, apie kurią kažkodėl  šnekame labai mažai. O juk tai yra mūsų dvasios, gyvenimo esmė“, – pokalbį baigia pašnekovė.

VšĮ Azijos menų centro ir Japonų kultūros namų organizuojama paroda „Šventė pušų tyloj“ Vilniaus universiteto rektorate eksponuojama iki gruodžio 15 d. Po to ji keliaus į Vilniaus miesto savivaldybę ir ten lauks lankytojų iki pat Naujųjų metų.

Lapkričio mėn. Lietuvoje viešėjo tradicinės mongolų muzikos atlikėjai iš Kinijos Vidinės Mongolijos regiono. Paskutinę viešnagės dieną – lapkričio 27 d., penktadienį 19.30 val. Užupio „Galeroje“ (Užupio g. 2, Vilnius) vyko tradicinei mongolų muzikai skirtas vakaras, o VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Orientalistikos centro dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas skaitė paskaitą „Globali Mongolija XXIa.”

„Nepaisant palyginti nedidelio kiekio, mongolų kilmės žmonės globalizacijos dėka ir vėl atranda vieni kitus bei garsina savo vardą ir plečia kultūrą visai kitokiais būdais nei viduramžiais, nors ta patirtis jiems vis dar lieka labai brangiu ir vienijančiu tapatybės pagrindu.” – teigė dr. Konstantinas Andrijauskas.

Atlikėjai iš Kinijos Vidinės Mongolijos regiono taip pat yra ir Kinijos folkloro meno asociacijos nariai:

Wurenqimuge – dainininkė, Vidinės Mongolijos (Kinijos aut. regionas) senųjų „ilgųjų dainų“ kultūros tyrimų asociacijos narė. Ji atlieka tradicinius plataus diapazono kūrinius, pasižymi švelniu balso tembru ir jausmingu dainavimu. Yra pelniusi daug apdovanojimų.

Halin – Torghut genties tryliktosios kartos protėvio Wangye palikuonė. Yra išleidusi penkis tradicinių mongolų dainų albumus, jos balsas skamba kelių televizijos filmų garso takeliuose.

Zhu Zhizhong – kompozitorius ir muzikantas, nuo 2006 m. užimantis Kinijos folkloro menininkų asociacijos, folkloro muzikos specialybės tarybos vadovo pareigas. Kinijos muzikų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja Kinijos centrinės televizijos organizuojamuose projektuose, skirtuose pristatyti ir populiarinti folkloro muziką, nuo 2004 m. yra Kinijos centrinės televizijos programos „Folklorinės dainos Kinijoje“ vyr. redaktorius. 2008 m. jis subūrė geriausius Vidinės Mongolijos muzikantus į grupę „Ih Tsetsn“, kuri 2015 m. vasarį lankėsi ir Lietuvoje. Zhu Zhizhong kūriniai yra laimėję svarbių valstybinių apdovanojimų.