Šventinis laikotarpis daugelį įsuka į nesibaigiančių darbų sūkurį, iš kurio ištrūkti ir atsikvėpti ne taip paprasta, bet įmanoma. Tuo įsitikinusi dailininkė, tapybos tušu ir kaligrafijos mokytoja Dalia Dokštaitė, kurios darbų paroda „Šventė pušų tyloj“ gruodžio 1 d. atidaryta Vilniaus universitete. Su parodos autore susitikome pasikalbėti apie tradicinę japonų tapybą, artėjančias šventes, buvimą čia ir dabar.
Tapyba tušu – ne tik būdas atsipalaiduoti
„Švente pušų tyloj kalbu apie vidinę tylą, gebėjimą pabūti su savimi. Mes kasdien lekiame, bėgame, nė nepastebėdami, koks gražus dangus, saulė debesys. Bet ar mokame tiesiog pabūti? To kiekvienam reikėtų dažniau“, – pasakoja dailininkė, kurios pažintis su tradicine japonų tušo tapyba prasidėjo prieš tris dešimtmečius.
„Patys japonai yra darboholikai, tačiau gamta jiems nuo senų senovės artima. Jie žino, kaip į urbanizaciją įnešti gamtos dalelę, todėl net didžiausiam moderniam pastate Japonijoje rasi nors mažytį sodelį, oazę, kurioje žmogus galėtų atsikvėpti. Tiesą sakant, tuo mes, lietuviai, į juos ir panašūs – mūsų baltiškos šaknys taip pat sieja mus su žeme.“
Į D. Dokšaitės vadovaujamą tapybos studiją žmonės taip pat ateina nurimti ir paėmę teptuką į rankas pabūti tiesiog čia ir dabar. Dailininkės teigimu, tapyba – tai žmogaus pasaulio harmonizavimas, o ne tiesiog maloni terapija. „Žinoma, tapyba tušu atpalaiduoja, tačiau tai ir intensyvus darbas su savimi. Jei nori eiti tikruoju tapybos keliu, turi visiškai keisti savo sąmonę ir visas pasinerti į kūrybos procesą. Tai nuostabus patyrimas, nes tušo tapyba, o ypač kaligrafija, įgalina kalbėti apie didesnius dalykus“.
Kasdienybė kitu aspektu
Dailininkė įsitikinusi, kad senosios baltiškos tradicijos nulėmė tai, kad šiandien vis dar sugebame atsigręžti į gamtą ir paprastoj gėlėj pamatyti visatą – japonai tokio požiūrio semiasi iš zen filosofijos. Ne vieną dešimtmetį filosofijos ir meno traktatus studijavusios D. Dokšaitės nuomone, viskas yra susiję su zen, buvimu čia ir dabar, ego atsisakymu. Tačiau tam, kad tai sugebėtume, turime norėti pažvelgti į tuos pačius kasdienius dalykus kitu aspektu.
„Sumi-e tapybos tušu esmė yra ne nupiešti gražią išorę, o pajausti objekto vidų, pačią jo esmę. Todėl tapydami tušu neturėtume siekti tiesiog nukopijuoti daiktą – reikia pasinerti į objektą ir suvokti jo gelmę. Taip pat ir mokantis kaligrafijos, tradiciškai vadinamos shodo, stengiamasi suprasti, kad tikslas yra pats ėjimas, o ne kažkokia galutinė kelionės stotelė. Kaip ir mūsų gyvenimas – juk ne tam atėjome į šį pasaulį, kad iš jo išeitume – atėjome gyventi ir dirbti su savimi.“
Viena didžiausių šių dienų problemų dailininkė įvardija tinginystę. Šiandien daugelis linkę skųstis laiko stoka, tačiau, pasak D. Dokšaitės, dažnai tiesiog dirbame arba nereikalingus dalykus, arba darome viską vadovaudamiesi klaidingu požiūriu: „Mes vis bėgam, lekiam, prisėdame prie televizoriaus ar paskaitome laikraštį apie įvykius, kurių esmė nesikeičia metų metais. Bet galime daryti viską, ką darome, su kiek kitokiu požiūriu, nuspręsti, kad tai mums teiks malonumą. Netgi šluoti grindis ar gaminti valgį galime su meile ir geromis mintimis.“
Kiekviena akimirka – lyg dovana
Parodos autorė teigia, kad mūsų išsvajotas rojus yra ne kažkur kitur, o tiesiog mumyse. Jį atrasti ir jame gyventi yra didelis malonumas, ir tuomet kiekviena akimirka tampa dovana, kurią galime sau įteikti. Niekas kitas mums šio patyrimo neatneš. Tapyboje galioja tas pats principas: „Mūsų vidinis „aš“ visada nori tikrų dalykų, o juos mes dažnai užgožiame savo paviršutiniškumu. Ne veltui vienas pagrindinių hieroglifų, mokantis kaligrafijos, yra „kantrybė“.
Nors mokytis sumi-e tapybos tušu savarankiškai vargiai įmanoma, pradėti pirmiausia reikėtų nuo savo požiūrio ir nusiteikimo. Kaip teigia D. Dokšaitė, nuoširdumas, savęs neribojimas, vidinė laisvė, gebėjimas pabūti vaiku, kuriam viskas įdomu – visa tai būtina norint mokytis tradicinės japonų tapybos principų. Spontaniškumas atsiras tik vėliau, gerai įvaldžius techniką, kurios mokomasi ne vienus metus.
„Jei pats nebūsi tuo rūku, ta pušimi, gyvybės savo darbui neįpūsi. Todėl tapydamas gali išties pajusti, kaip tavimi, tavo darbu teka gyvybinė energija, apie kurią kažkodėl šnekame labai mažai. O juk tai yra mūsų dvasios, gyvenimo esmė“, – pokalbį baigia pašnekovė.
VšĮ Azijos menų centro ir Japonų kultūros namų organizuojama paroda „Šventė pušų tyloj“ Vilniaus universiteto rektorate eksponuojama iki gruodžio 15 d. Po to ji keliaus į Vilniaus miesto savivaldybę ir ten lauks lankytojų iki pat Naujųjų metų.
