1000 popierinių gervių

Japoniškos gervės

Menas – tai ne tik techninis medžiagos apdirbimo į akiai malonius objektus  procesas, bet kartu ir laiko, istorijos, žmogaus vaizduotės ir santykio su mus supančiu pasauliu produktas. Dėl to apie meną galima dažnai sužinoti ne tik į jį tiesiogiai nukreipus savo žvilgsnį, bet ir perskaičius, išgirdus. Menas aprėpia visus žmogaus pojūčių kampus. Dėl to dažnai kyla legendos, papročiai, kurie mums primena, kad menas nuo senovės žadino žmonių vaizduotę ir pojūčius.

Japonų popieriaus lankstymo menas – „origami“ pradėtas plačiai naudoti Edo epochoje (1603–1868) ir tapo paprastumo, grožio ir estetikos menine išraiška. Greičiausiai pati populiariausia origami lankstymo forma yra popierinė gervė, japoniškai – „orizuru“. Orizuru yra dizainas, vaizduojantis japonišką gervę, kuri simbolizuoja harmoniją ir ilgaamžiškumą. Būtent šis origami dizainas yra apipintas legendomis, kurios gerai žinomos ir iki šiol.

Popierinės gervės – orizuru

(daugiau…)

Lietuva – Japonija tarpukario istorijos fone

Fudži kalnas 1920 m. Tagonoura, Shizuoka

Japonijai 1922 12 20 pripažinus Lietuvą de jure, prasidėjo oficialūs dviejų šalių diplomatiniai santykiai ir svarbių sutarčių bei dokumentų sudarymas ir pasirašymas. Pirmuoju svarbiu įvykiu galima laikyti Klaipėdos krašto konvenciją, kuri buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Sutartis tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių (Japonijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) užtikrino Klaipėdos krašto autonomiją ir suteikė suverenumo krašte  teisę Lietuvos Respublikai. Dokumentą iš viso sudarė aštuoniolika straipsnių, kuriuose buvo apibrėžtos nuostatos ne tik dėl suvereniteto teisių perdavimo Lietuvos Respublikai, bet ir tranzito, nuosavybės, pilietybės, okupacijos metu susidariusių išlaidų už administravimą apmokėjimo ir kiti klausimai. Labai svarbus penkioliktas sutarties straipsnis nurodo, kad: „Klaipėdos teritorijos suvereniteto teisės arba jų vykdymas negali būti perduotas be aukštųjų susitariančių šalių sutikimo“. Klaipėdos krašto konvencija Ambasadorių konferencijos valstybių buvo pasirašyta gegužės 8 d., Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota liepos 7 d., o Tautų Sąjungos įregistruota spalio 3 d. ir tapo tarptautinės teisės aktu. (daugiau…)

Pokalbis su Kristina Luna apie projektą ,,LauMes'' ir moterišką energiją, galinčią pakeisti pasaulį

Šiandien apie „Sursadhana2019“ festivalį kalbėjomės su viena iš festivalio organizatorių Kristina Luna. Tai pat aptarėme Kristinos naują kūrinį, šokio bei muzikos pasirodymą „LauMes“. Šis pasirodymas  muzika, ritmu, šokiais ir vaizdiniais pasakos kasdienines ir, rodos, paprastas, tačiau kartu ir širdį sudrebinančias moterų istorijas.

Trumpai papasakokite apie tai, kas yra festivalis Sursadhana?

Sursadhana- jau ne vienerius metus gyvuojantis renginys, kurio tikslas – įvairiomis meninėmis priemonėmis publikai pristatyti klasikinius Indijos menus. „Sursadhana“ labiausiai koncentruotas į šokio ir muzikos pasirodymus, tačiau vien tuo neapsiriboja. Apart šokio ir muzikos vyksta įvairios transdisciplininės veiklos: fotografijų parodos, dirbtuvės ar kalendorių spausdinimas. Į „Sursadhana“ festivalio programą įtraukiami ne tik Indijos menininkai, bet ir menininkai iš Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių.

Pavadinimas „Sursadhana“- sudarytas iš dviejų žodžių. „Sur“- melodija ir „Sadhana“- kelias arba disciplina, praktika. Kai kuriose kultūrose šis kelias įvardijamas kaip „dao“. Trumpai, „Sursadhana“ reiškia muzikos kelią, pasirenkamą žmogaus tobulumui pasiekti.

Apie jūsų naująjį projektą, kuris scenoje šiais metais pasirodys pirmą kartą-„LauMes“. Koks tai yra projektas? Kas įkvėpė projekto atsiradimą?

(daugiau…)

Vilnius Tokijuje gyvenančios Ninos Ždanovič akimis

Šių metų pavasarį VšĮ Azijos menų centras pradėjo renginių ciklą „Lietuva Azijoje – Azija Lietuvoje“ ir praėjusią savaitę, rugsėjo 4-tąją dieną, „Užupio meno inkubatoriaus“ projektinėje erdvėje „Galera” (Užupio g. 2A)  atvėrė ketvirtąją projekto dalį – šarmingos menininkės Ninos Ždanovič parodą „Vilnius japoniškomis spalvomis“. Atidarymo metu parodos svečiai buvo kviečiami ne tik pakalbinti autorę bei projekto organizatorius, bet taip pat ir pasiklausyti indiška bansuri fleita grojančio japono Taka Kanazawa koncerto.

(daugiau…)

Poetas, gydytojas Andrius Luneckas: „HAIKU – tai akimirkos ir begalybės poezija“

Gydytojas anesteziologas–reanimatologas Andrius Luneckas „Santaros“ klinikose dirba jau keliolika metų. Tačiau jis žinomas ne tik kaip puikus medicinos specialistas, bet ir kaip vienas iš nedaugelio Lietuvoje japonišku haiku stiliumi rašančių poetų. Knygos „Vasarnaktis“ autorius, daugelio Lietuvos ir užsienio poezijos konkursų laureatas, nestokodamas humoro jausmo bei erudicijos, dalijasi įžvalgomis ir patirtimis apie spalvingą haiku rašytojo-mediko pasaulį.

„Haiga“, autorius Bashō. Bashō Matsuo, 1644 – 1694, „The Narow road to the Deep North: and Other Travel Sketches“

Kiek žinome, dirbate ypač atsakingą ir ne itin poetišką anesteziologo – reanimatologo darbą. Tad kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote kurti poeziją?

„Nuo mažų dienų gerai žinojau du dalykus: pirma, kad būsiu gydytojas ir antra – poetas. Net jei per visą gyvenimą neparašysiu nė vienos eilutės, širdyje visuomet glūdės poezijos jausmas.“

„Nuo vaikystės, nuo mažų dienų gerai žinojau du dalykus: pirma, kad būsiu gydytojas ir antra – būsiu poetas. Net jei per visą gyvenimą neparašysiu nė vienos eilutės, širdyje visuomet glūdės poezijos jausmas. Gydytoju tapau ir dirbu jau daug metų, pavyko padėti daugeliui žmonių, tačiau ne visiems, prie kurių prisiliečiau… Taip jau yra, visų išgelbėti neįmanoma… Grįžtant prie poezijos, manau, kad būti poetu ar tiesiog rašančiu žmogumi pakanka vos kelių eilučių, kelių posakių-minčių ar taiklių pastebėjimų. Kūrybai laikas visuomet palankus. Tačiau kalbant apie kūrybos viešinimą, publikavimą – situacija kiek kitokia. Reikia rimtai pasvarstyti: „ar to reikia?“. Baimė, būti apšauktam grafomanu, lieka. Manau, tai yra gerai.“ (daugiau…)