Žvelgiant į azijietišką Holivudą ,,Prarastojo Taivano kino‘‘ filmų cikle

Jau rugsėjo 4 dieną „Skalvijos“ kino centre prasidės penkias dienas truksiantis ,,Prarasto Taivano kino“ filmų ciklas, kurio metu bus pristatomos šešiasdešimtaisiais kurtos taivanietiško kino juostos, mylėtos ir itin populiarios to meto Taivane. Peržiūrų metu ne tik sugrįšime į modernizacijos link judantį Taivaną, bet ir kalbėsimės apie taivaniečių kalba statytų filmų ypatumus su šios srities ekspertais. Pirmąjį filmą pristatys vienas iš šio projekto iniciatorių – Chris Berry, kino studijų profesorius ,,King’s College“ Londone, kurio tyrimų laukas apima visos Rytų Azijos kiną ir kitas vizualines medijas.
Likus kiek mažiau nei savaitei iki renginio, kviečiame susipažinti su Chris‘o įžvalgomis apie prarastojo Taivano kino industriją. (daugiau…)

Kintsugi – menas įprasminti trūkumus

 

 

(kintsugi technika dekoruotas dubenėlis)

Kintsugi (jungimas auksu) arba kintsukuroi (rekonstravimas auksu) – taip vadinama japoniška meno šaka, kuomet sudužusi keramika yra suklijuojama laku, sumaišytu ar apibarstytu smulkiomis aukso, sidabro ar platinos dulkėmis.

Šiuo specialiu mišiniu užliejami keramikos įskilimai nėra paslepiami, atvirkščiai, jie traukia akį tauriųjų metalų blizgesiu, o indas taip atgimsta naujam gyvenimui.

Tai ne tik menas, bet ir filosofija, objekto trūkumus traktuojanti kaip dalį istorijos, o ne kažką, ką verta paslėpti ir užmiršti. Tad iš artimiau susipažinkime su Kintsugi kūrimo subtilybėmis bei šios meno šakos filosofija.

(daugiau…)

Dekoravimo ir tapybos laku technika

Phi Phi Oanh, „Aquarium 1”, 2007 metai, Fost galerija

Tradiciniu būdu išgaunamo lako ištakos siekia net 3500 metų, o per šimtmečius ši patraukli medžiaga rado savo kelią į visas Azijos šalis ir net Europą. Dėl lako atsparumo vandeniui, rūgštims ir tam tikram šilumos kiekiui, jį netgi galėtumėme pavadinti natūraliu plastiku. Bet kaipgi jis gaminamas ir panaudojamas meno kūriniams?

Rytų Azijos lakas yra išgaunamas iš dideliu toksiškumu pasižyminčios Rhus verniciflua medžio sulos. Kasmet šiuose medžiuose yra įpjaunami grioveliai, o iš jų išbėgusi sula švelniai kaitinama, taip pašalinant drėgmės perteklių ir priemaišas. Tuomet jau išgryninta ir apdorota sula virsta skaidriu ir klampiu laku, kuris sukietėjęs tampa labai stiprus ir patvarus. Norint suteikti lakui spalvą, į jį įmaišomi įvairūs pigmentai, dažniausiai juodi, raudoni ir auksiniai. Be to, pageidaujant sukurti blizgų paviršių, į laką dažnai įdedama ir perlamutro, kiaušinių lukštų ar tauriųjų metalų. Toks išgrynintas lakas gali būti tepamas ant beveik bet kurio paviršiaus, o padengtas plonu lako sluoksniu daiktas dedamas į šilumai ir drėgmei atsparią vietą išdžiūti. Kadangi kokybiškam lakui gali prireikti trisdešimt ar daugiau sluoksnių, jo gamyba reikalauja daug laiko ir yra labai brangi.

Rhus verniciflua medis, naudojamas lako gamybai

(daugiau…)

1000 popierinių gervių

Japoniškos gervės

Menas – tai ne tik techninis medžiagos apdirbimo į akiai malonius objektus  procesas, bet kartu ir laiko, istorijos, žmogaus vaizduotės ir santykio su mus supančiu pasauliu produktas. Dėl to apie meną galima dažnai sužinoti ne tik į jį tiesiogiai nukreipus savo žvilgsnį, bet ir perskaičius, išgirdus. Menas aprėpia visus žmogaus pojūčių kampus. Dėl to dažnai kyla legendos, papročiai, kurie mums primena, kad menas nuo senovės žadino žmonių vaizduotę ir pojūčius.

Japonų popieriaus lankstymo menas – „origami“ pradėtas plačiai naudoti Edo epochoje (1603–1868) ir tapo paprastumo, grožio ir estetikos menine išraiška. Greičiausiai pati populiariausia origami lankstymo forma yra popierinė gervė, japoniškai – „orizuru“. Orizuru yra dizainas, vaizduojantis japonišką gervę, kuri simbolizuoja harmoniją ir ilgaamžiškumą. Būtent šis origami dizainas yra apipintas legendomis, kurios gerai žinomos ir iki šiol.

Popierinės gervės – orizuru

(daugiau…)

Lietuva – Japonija tarpukario istorijos fone

Fudži kalnas 1920 m. Tagonoura, Shizuoka

Japonijai 1922 12 20 pripažinus Lietuvą de jure, prasidėjo oficialūs dviejų šalių diplomatiniai santykiai ir svarbių sutarčių bei dokumentų sudarymas ir pasirašymas. Pirmuoju svarbiu įvykiu galima laikyti Klaipėdos krašto konvenciją, kuri buvo pasirašyta 1924 m. gegužės 8 d. Sutartis tarp Lietuvos ir Ambasadorių konferencijos valstybių (Japonijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) užtikrino Klaipėdos krašto autonomiją ir suteikė suverenumo krašte  teisę Lietuvos Respublikai. Dokumentą iš viso sudarė aštuoniolika straipsnių, kuriuose buvo apibrėžtos nuostatos ne tik dėl suvereniteto teisių perdavimo Lietuvos Respublikai, bet ir tranzito, nuosavybės, pilietybės, okupacijos metu susidariusių išlaidų už administravimą apmokėjimo ir kiti klausimai. Labai svarbus penkioliktas sutarties straipsnis nurodo, kad: „Klaipėdos teritorijos suvereniteto teisės arba jų vykdymas negali būti perduotas be aukštųjų susitariančių šalių sutikimo“. Klaipėdos krašto konvencija Ambasadorių konferencijos valstybių buvo pasirašyta gegužės 8 d., Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota liepos 7 d., o Tautų Sąjungos įregistruota spalio 3 d. ir tapo tarptautinės teisės aktu. (daugiau…)

Pokalbis su Kristina Luna apie projektą ,,LauMes'' ir moterišką energiją, galinčią pakeisti pasaulį

Šiandien apie „Sursadhana2019“ festivalį kalbėjomės su viena iš festivalio organizatorių Kristina Luna. Tai pat aptarėme Kristinos naują kūrinį, šokio bei muzikos pasirodymą „LauMes“. Šis pasirodymas  muzika, ritmu, šokiais ir vaizdiniais pasakos kasdienines ir, rodos, paprastas, tačiau kartu ir širdį sudrebinančias moterų istorijas.

Trumpai papasakokite apie tai, kas yra festivalis Sursadhana?

Sursadhana- jau ne vienerius metus gyvuojantis renginys, kurio tikslas – įvairiomis meninėmis priemonėmis publikai pristatyti klasikinius Indijos menus. „Sursadhana“ labiausiai koncentruotas į šokio ir muzikos pasirodymus, tačiau vien tuo neapsiriboja. Apart šokio ir muzikos vyksta įvairios transdisciplininės veiklos: fotografijų parodos, dirbtuvės ar kalendorių spausdinimas. Į „Sursadhana“ festivalio programą įtraukiami ne tik Indijos menininkai, bet ir menininkai iš Lietuvos ir kitų kaimyninių valstybių.

Pavadinimas „Sursadhana“- sudarytas iš dviejų žodžių. „Sur“- melodija ir „Sadhana“- kelias arba disciplina, praktika. Kai kuriose kultūrose šis kelias įvardijamas kaip „dao“. Trumpai, „Sursadhana“ reiškia muzikos kelią, pasirenkamą žmogaus tobulumui pasiekti.

Apie jūsų naująjį projektą, kuris scenoje šiais metais pasirodys pirmą kartą-„LauMes“. Koks tai yra projektas? Kas įkvėpė projekto atsiradimą?

(daugiau…)

Vilnius Tokijuje gyvenančios Ninos Ždanovič akimis

Šių metų pavasarį VšĮ Azijos menų centras pradėjo renginių ciklą „Lietuva Azijoje – Azija Lietuvoje“ ir praėjusią savaitę, rugsėjo 4-tąją dieną, „Užupio meno inkubatoriaus“ projektinėje erdvėje „Galera” (Užupio g. 2A)  atvėrė ketvirtąją projekto dalį – šarmingos menininkės Ninos Ždanovič parodą „Vilnius japoniškomis spalvomis“. Atidarymo metu parodos svečiai buvo kviečiami ne tik pakalbinti autorę bei projekto organizatorius, bet taip pat ir pasiklausyti indiška bansuri fleita grojančio japono Taka Kanazawa koncerto.

(daugiau…)

Poetas, gydytojas Andrius Luneckas: „HAIKU – tai akimirkos ir begalybės poezija“

Gydytojas anesteziologas–reanimatologas Andrius Luneckas „Santaros“ klinikose dirba jau keliolika metų. Tačiau jis žinomas ne tik kaip puikus medicinos specialistas, bet ir kaip vienas iš nedaugelio Lietuvoje japonišku haiku stiliumi rašančių poetų. Knygos „Vasarnaktis“ autorius, daugelio Lietuvos ir užsienio poezijos konkursų laureatas, nestokodamas humoro jausmo bei erudicijos, dalijasi įžvalgomis ir patirtimis apie spalvingą haiku rašytojo-mediko pasaulį.

„Haiga“, autorius Bashō. Bashō Matsuo, 1644 – 1694, „The Narow road to the Deep North: and Other Travel Sketches“

Kiek žinome, dirbate ypač atsakingą ir ne itin poetišką anesteziologo – reanimatologo darbą. Tad kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote kurti poeziją?

„Nuo mažų dienų gerai žinojau du dalykus: pirma, kad būsiu gydytojas ir antra – poetas. Net jei per visą gyvenimą neparašysiu nė vienos eilutės, širdyje visuomet glūdės poezijos jausmas.“

„Nuo vaikystės, nuo mažų dienų gerai žinojau du dalykus: pirma, kad būsiu gydytojas ir antra – būsiu poetas. Net jei per visą gyvenimą neparašysiu nė vienos eilutės, širdyje visuomet glūdės poezijos jausmas. Gydytoju tapau ir dirbu jau daug metų, pavyko padėti daugeliui žmonių, tačiau ne visiems, prie kurių prisiliečiau… Taip jau yra, visų išgelbėti neįmanoma… Grįžtant prie poezijos, manau, kad būti poetu ar tiesiog rašančiu žmogumi pakanka vos kelių eilučių, kelių posakių-minčių ar taiklių pastebėjimų. Kūrybai laikas visuomet palankus. Tačiau kalbant apie kūrybos viešinimą, publikavimą – situacija kiek kitokia. Reikia rimtai pasvarstyti: „ar to reikia?“. Baimė, būti apšauktam grafomanu, lieka. Manau, tai yra gerai.“ (daugiau…)

Kiniškoji kaligrafija nūdienos kontekste

Vakarų pasaulyje iš graikų kalbos kildinamo žodžio „kaligrafija“ (graik. Καλλιγραφία; kalligrafía) reikšmė dažniausiai tapatinama su pažodiniu jo vertimu – „graži rašysena“, pirmenybę teikiant vizualinei estetikai. Tuo tarpu Kinijoje žodžio kaligrafija (kin. 书法shufa) reikšmė – „rašymo metodas“ ar „įstatas“, byloja apie tūkstančius metų menančias filosofines bei kultūrines rašybos meno ištakas. Kinijoje kaligrafija nuo seno laikyta aukščiausia meninės išraiškos forma ir po šiai dienai yra išlikusi ypatingai didelę įtaką darančia jėga kasdieniame Kinijos visuomenės gyvenime. Kaligrafija ir skirtingų jos stilių susiformavimas istoriškai siejamas su ankstyvąja rašybos praktika. Tai – bene mėgstamiausia ir labiausiai vertinama vietinės inteligentijos meninės raiškos forma, glaudžiai susijusi su socialiniu ir kultūriniu šalies tapatumu. Toks kaligrafijos statusas pabrėžia nenuginčijamą žodžio ir kalbos svarbą tiek kinų klasikinėje, tiek modernioje kultūroje.

(daugiau…)

Apie Indiją, kūrybą ir ne tik. Pokalbis su Filomena Linčiūte-Vaitiekūnaite

Su Filomena Linčiūte-Vaitiekūniene, dailininke, kūrusia scenografiją ir kostiumus vieniems iš žinomiausių mūsų šalies filmų ir spektaklių (miuziklas „Velnio nuotaka“, „Kelionė į rojų“ ir kt.), tapytoja, dalyvavusia projekte „Sanskritik Mandala“ Indijoje, susitikome jos jaukiuose namuose.

– Perskaičius jūsų dosjė, akivaizdu, kad gyvenime kūrybos keliu visad judėjote kryptingai, baigėte scenografiją ir pasinėrėte ir teatro bei kino pasaulį. Ar taip ir buvo? Kodėl pasirinkote menininkės duoną?

(daugiau…)

Paroda „Sign Here“. Neišdildomas Indijos autografas

„Kultūros siela – tai sielos kultūra“, – yra pasakęs Jozefas Hofmileris. Būtent tokio tikslo sieks  2018-ųjų metų rugpūčio mėnesį Vilniuje „Kūrybos Rato“ (Lietuva) ir NGO Parivartan Assam (Indija) organizuojamas projektas „Sanskritik Mandala IV“ kurio metu menininkai kurs, bendraus, padės pažinti rytietišką kraštą ir plėtos ryšį tarp Lietuvos ir Indijos.  Lietuvoje šis renginys vyksta jau trečią kartą, kasmet vis pakviesdamas menininkus iš Indijos. Šie metai taip pat ne išimtis – į Lietuvą atvyksta Kedaras Pradipas Namdas, Mamta Chitnis Sen ir Sukanya Garg – trys indų menininkai dalysis savo patirtimi, bendraus su žmonėmis ir kurs kūrinius, kurie vėliau bus pristatyti Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ Vilniuje ir Berlyno meno galerijoje „Under The Mango Tree“.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

(daugiau…)