Kultūros diena Užupio meno inkubatoriuje

12977065_964163933678897_144495679561994400_o

Balandžio 15 d., minint jau devintą dešimtmetį skaičiuojančią Pasaulinę kultūros dieną, vilniečiai ir sostinės svečiai buvo pakviesti į Užupį, kur Azijos menų centro ir Užupio meno inkubatoriaus iniciatyva surengtas mandalos pylimo vakaras su poetiniais prozininkės Vidmantės Jasukaitytės skaitymais ir kamerinėmis Dominyko Vyšniausko melodijomis.

„Tokiai dienai paminėti mandalos pylimo ritualas pasirinktas neatsitiktinai. Sanskritu reiškianti „ratą, diską, sferą“, mandala išreiškia tam tikrą harmoningą schemą, dvasinę, kosminę arba psichologinę tvarką“, – pasakojo viena iš renginio organizatorių, Azijos menų centro projektų koordinatorė Evelina Vilčinskaitė. Nors įprasta manyti, kad mandalos pirmiausia yra piešiamos, visi besidomintieji galėjo ne tik stebėti, bet ir patys sudalyvauti mandalos pylimo procese.

Penktadienio vakarą, nuo 18 val., legendinėje Užupio „Galeroje“ (Užupio g. 2A) VDA atstovai pradėjo pilti pagrindinę mandalos formą ir kontūrus, o visi neabejingi harmonijai ir tvarkai prisijungė prie kūrybinio darbo. Tuo pat metu renginio atmosferą šildė Dominykas Vyšniauskas, kultūros dienos vakarui paruošęs muzikinę programą.

Dar vienas ypatingas renginio svečias – poetė, prozininkė Vidmantė Jasukaitytė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, dramaturgė, visuomenės veikėja neabejingus kūrybiškam žodžiui ir poetiniams skaitymams pradžiugino savo kūrybos eilėmis.

„Šis laikas prasideda kaip muzika, kaip apeigų šokis… Šis laikas – derliaus laikas, ir pavasaris kvepia obuoliais, o pokalbiai prie laužo – vyšniomis…“, – prabyla V. Jasukaitytė eilėmis. Prieš keletą metų poetė, prozininkė išleido didelio dėmesio sulaukusį autobiografinį romaną „Kaip mes mokėmės mirti“ bei poezijos tomelį „Ambra“.

„Mandala Užupio meno inkubatoriuje pilama jau ne pirmą kartą – praėjusiais metais šis ritualas taip pat sulaukė nemenko susidomėjimo. Neabejojame, kad galimybė įsitraukti į kūrybos procesą atskleidžia pačią kultūros dienos esmę – tuo šiuo renginiu ir norėjome pradžiuginti jo lankytojus“, – sakė „Galeros“ kultūrinių veiklų vadovė Indrė Mickaitė.

Renginio akimirkos:

12961676_1065503906849298_1064582868721924656_n 12963417_1065503866849302_4844935001079273561_n 12985386_1065503883515967_1713248839225907923_n 12990888_1065575256842163_7540839956479061135_n 12994368_1065469430186079_2736645081994139794_n 13007303_1065575323508823_7223221021963083043_n

Paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklas „Rytų menų akademija"

rytumenuakademija_galutinisFB

Šį pavasarį Azijos menų centras kviečia į Užupio meno inkubatorių – čia kovo 24 d.–birželio 15 d. vyks kūrybinių dirbtuvių ir paskaitų ciklas „Rytų menų akademija“. Vilniečiai ir miesto svečiai raginami susipažinti ir patys išbandyti įvairiausias, dažnai itin egzotiškomis laikomas menų rūšis, praktikuojamas Japonijoje, Kinijoje, Indijoje.

Kovo 24 d. 18 val. Tradicinių indiškų šokių (khatak ir odissi) paslaptys su mokyt. Kristina Luna.  Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Kovo 31 d. 18 val. Japoniškojo lankstinių meno origamio dirbtuvės su lekt. Pauliumi Mieliniu. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Balandžio 7 d. 18 val. Kinų karpinių pasaulis su lekt. Klaidu Navicku. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Balandžio 28 d. 18 val. Praktinės kinų kaligrafijos dirbtuvės su kaligrafijos meistre lekt. Wang Lei. Vieta – Vilniaus Universiteto K. Donelaičio auditorija, Filologijos fakultetas (Universiteto g. 3)

Gegužės 5 d. 18 val. Indijos kino vakaras su dr. Deimantu Valančiūnu. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Gegužės 12 d. 18 val. Japonų ikebanos dirbtuvės pradedantiesiems su lekt. Laimute Vanagiene. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A). Dėl didelio susidomėjimo, registracija į užsiėmimą baigta. Dalyvauti užsiėmime galima tik užsiregistravus ir gavus patvirtinimą.

Birželio 8 d. 18 val. Mandalų tapybos dirbtuvės su lekt. Rigzin Spalbar ir Džiuginta Spalbar. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Birželio 15 d. 18 val. Kiniškosios arbatos puodelio paslaptys su lekt. Ieva Rute. Vieta – Užupio Galera (Užupio 2A).

Visi renginiai nemokami, registracija nebūtina.

Daugiau interaktyvios informacijos –  mūsų FB socialiniame tinkle.

Kaip žiūrėti Azijos kiną?

422544_3406111241809_709926032_n

Ar mokame tinkamai žiūrėti Azijos kiną? Ar galime teigti, kad jis užkonservuotas „tradicionalizme“? „Juk tai daugybė industrijų su skirtinga istorija, kultūrinėmis realijomis, taigi ir visiškai kitokiais nei Vakaruose filmų naratyvais, estetika, kompozicija“, – pasakoja orientalistas, vizualiosios Azijos kultūros specialistas dr. Deimantas Valančiūnas, kuris gruodžio 17 d. vakarą kino centre „Skalvija“ atvėrė kiek kitokio, neholivudinio kino pasaulio duris.

Egzotiški filmai Lietuvoje populiarūs „Azijos kinas Lietuvoje tikrai žiūrimas. Manau, pirmiausia dėl to, kad žiūrovus traukia savo egzotika – dažnai netradicinėmis temomis, problemomis. Taip pat ir egzotinėmis lokacijomis“, – lyg užbėgdamas už akių į klausimą apie Azijos kino populiarumą Lietuvoje atsako D. Valančiūnas. Jo paskaita „Sklavijos“ kino centre paskutinioji renginių ciklo „Trumpam į Kiniją“ dalis.

„Žinoma, vienų šalių kinas yra populiaresnis nei kitų – tarkim, japonų kinas bei anime yra daug labiau žiūrimi nei Indijos komercinis kinas“, – pasakoja pašnekovas. Jo teigimu, Lietuvoje nuo seno žiūrovų ypač pamėgtas ir Pietų Korėjos režisierius Kim ki Duk’as, kurio filmai visada sutraukia daug žiūrovų. „Kinas yra Vakarų išradimas, ir daugelis kinematografijos technikų, komponavimo principų į Azijos šalių kiną atėjo būtent iš ten. Tačiau iš tiesų galima pastebėti tam tikras preferencijas vienai ar kitai technologijai, o tai galima sieti su skirtingomis estetikos ir kultūrinėmis tradicijomis Azijoje“, – patikslina pašnekovas.

12321161_893641077397850_1896083150028387232_n

Azijos kine – savos kinematografijos taisyklės D. Valančiūnas pasakoja, kad Indijos kine ilgą laiką buvo naudojamas frontalusis planas, kai veikėjas žiūri tiesiai į kamerą, o tai sietina su tam tikromis religinėmis praktikomis, kalendorinio meno estetika. Kinijoje būdingesnis ilgas planas (angl. long take), giluminis fokusas (angl. deep focus) ir panoraminis filmavimas (angl. long shot), o tai, lektoriaus teigimu, gali būti siejama su peizažinės tapybos kinematografiniu įprasminimu.

D. Valančiūnas, paklaustas, ar Azijoje esama kokio išskirtinio kino žanro, kuris neturėtų atitikmens Vakaruose, susimąsto. „Būtų labai sunku pasakyti, ypač dabar – kai kinas yra veikiau ne nacionalinis, o transnacionalinis – vyksta labai aktyvi idėjų, estetikos principų apykaita“. Pavyzdžiu orientalistas pateikia specifinius japonų siaubo kino elementus, kurie Vakarų kine yra aprobuojami. Tuo tarpu naujausios kompiuterinės technologijos iš Vakarų praturtina Kinijos ir Hong Kongo kovinius filmus. „Kažkokių išskirtinių vien tik Azijai būdingų žanrų gal ir nėra – yra tik tam tikri aspektai, kurie, sakykim, indišką melodramą skirtų nuo vakarietiškos“.

Kaip įdomesnį atvejį pašnekovas išskiria Indijos „deivių filmus“: „Tai labai specifiniai filmai, kurie, nors ir papultų į mitologinių filmų žanrą, vis dėlto yra išskirtinai skirti Indiškai auditorijai, nes kalba apie konkrečias moteriškas dievybes ir jų istorijų interpretacijas, kurios yra aktualios būtent to regiono žmonėms“.

Filmai, kurie skatina domėtis

Dažnam besidominčiam Azijos kinu gali kilti klausimas, ar suprantami Azijos kino kūrėjų sumanymai žiūrovams, kurie nėra artimiau susipažinę su egzotiška, tolima, jiems svetima kultūra. D. Valančiūnas patikina: „Viena vertus, mes galime žiūrėti bet kokios šalies kiną – kartais, net ir nemokėdami kalbos. Vaizdas pats kalba ir mes bet kokiu atveju fiksuojame veikėjų nuotaikas, mums patinkančius reginius. Tuo labiau, jei dar galima ir suprasti kalbą“.

Tačiau, kaip patikslina pašnekovas, kiekvienos šalies filmai dažnai yra paženklinti būtent tai šaliai būdinga estetika, istorine patirtimi, simboliais ir kultūriniais kodais, kuriuos ne visuomet galime atpažinti.

„Todėl tokie filmai, galima sakyti, testuoja mūsų kultūrines kompetencijas – ką supratome, ir ko ne. Filmai skatina mus domėtis ir aiškintis tai, ko nesupratome. Todėl filmo žiūrėjimas tampa ir edukaciniu procesu“, – pasakoja D. Valančiūnas, daugiau Azijos kino subtilybių atskleidęs VšĮ Azijos menų centro ir VU Konfucijaus instituto inicijuotame edukaciniame kino vakare „Kaip žiūrėti Kinijos kiną“.

 

Parodos „Šventė pušų tyloje" galerija

019

Įsibėgėjant žiemiškam šventiniam maratonui, o metams keliaujant į pabaigą, Azijos menų centras pakvietė trumpam sustoti ir susikaupti ramybės ir atokvėpio kampelyje Vilniaus m. savivaldybėje. Čia gruodžio 17 d. atidaryta dailininkės Dalios Dokšaitės ir studijos „Tušo kelias“ mokinių tradicinės japoniškos tušo tapybos ir kaligrafijos paroda „Šventė pušų tyloj“.

Parodos atidaryme apsilankė ir jo ekscelencija Japonijos ambasadorius p. Toyoei Shigeeda.

Paroda Vilniaus m. savivaldybės antrame aukšte bus eksponuojama iki gruodžio 31 d.

001 004 005 008 009 010 011 013 014 015 016 atidaromoji

„Trumpam į Kiniją”: linksmasis kinų kalbos pradžiamokslis

12341037_890425061052785_9189698602908224502_n

Lietuvių, mokančių kinų kalbą, vis dar labai nedaug, todėl daugumai mūsų ji – egzotiška, tolima, o dažnai vadinama tiesiog „paukščių“ kalba, kurios mokytis pasiryžta retas.

Visgi kalba ne tik komunikacijos priemonė, bet ir svarbus instrumentas, leidžiantis pažinti šalies kultūrą bei visuomenę. Dėl specifinės rašto sistemos ir tarimo ypatybių, kinų kalbos mokymasis yra ne tik smagus, tačiau ir kūrybingas bei lavinantis procesas.

Linksmai ir kūrybingai susipažinti su kinų kalba visi norintieji galėjo gruodžio 9 d. vykusiame edukaciniame užsiėmime – linksmajame kinų kalbos pradžiamokslyje, kurį anglų kalba vedė VU Konfucijaus instituto dėstytojai Bo Shuyan ir Gu Enquan. Tai buvo jau ketvirtasis Azijos menų centro ir VU Konfucijaus instituto organizuojamo paskaitų ir kūrybinių dirbtuvių ciklo „Trumpam į Kiniją“ renginys.

Japoniškosios tapybos įkvėpta ramybė parodoje „Šventė pušų tyloj“

tapyba-2

Šventinis laikotarpis daugelį įsuka į nesibaigiančių darbų sūkurį, iš kurio ištrūkti ir atsikvėpti ne taip paprasta, bet įmanoma. Tuo įsitikinusi dailininkė, tapybos tušu ir kaligrafijos mokytoja Dalia Dokštaitė, kurios darbų paroda „Šventė pušų tyloj“ gruodžio 1 d. atidaryta Vilniaus universitete. Su parodos autore susitikome pasikalbėti apie tradicinę japonų tapybą, artėjančias šventes, buvimą čia ir dabar.

Tapyba tušu – ne tik būdas atsipalaiduoti

„Švente pušų tyloj kalbu apie vidinę tylą, gebėjimą pabūti su savimi. Mes kasdien lekiame, bėgame, nė nepastebėdami, koks gražus dangus, saulė debesys. Bet ar mokame tiesiog pabūti? To kiekvienam reikėtų dažniau“, – pasakoja dailininkė, kurios pažintis su tradicine japonų tušo tapyba prasidėjo prieš tris dešimtmečius.

„Patys japonai yra darboholikai, tačiau gamta jiems nuo senų senovės artima. Jie žino, kaip į urbanizaciją įnešti gamtos dalelę, todėl net didžiausiam moderniam pastate Japonijoje rasi nors mažytį sodelį, oazę, kurioje žmogus galėtų atsikvėpti. Tiesą sakant, tuo mes, lietuviai, į juos ir panašūs – mūsų baltiškos šaknys taip pat sieja mus su žeme.“

Į D. Dokšaitės vadovaujamą tapybos studiją žmonės taip pat ateina nurimti ir paėmę teptuką į rankas pabūti tiesiog čia ir dabar. Dailininkės teigimu, tapyba – tai žmogaus pasaulio harmonizavimas, o ne tiesiog maloni terapija. „Žinoma, tapyba tušu atpalaiduoja, tačiau tai ir intensyvus darbas su savimi. Jei nori eiti tikruoju tapybos keliu, turi visiškai keisti savo sąmonę ir visas pasinerti į kūrybos procesą. Tai nuostabus patyrimas, nes tušo tapyba, o ypač kaligrafija, įgalina kalbėti apie didesnius dalykus“.

Kasdienybė kitu aspektu

Dailininkė įsitikinusi, kad senosios baltiškos tradicijos nulėmė tai, kad šiandien vis dar sugebame atsigręžti į gamtą ir paprastoj gėlėj pamatyti visatą – japonai tokio požiūrio semiasi iš zen filosofijos. Ne vieną dešimtmetį filosofijos ir meno traktatus studijavusios D. Dokšaitės nuomone, viskas yra susiję su zen, buvimu čia ir dabar, ego atsisakymu. Tačiau tam, kad tai sugebėtume, turime norėti pažvelgti į tuos pačius kasdienius dalykus kitu aspektu.

„Sumi-e tapybos tušu esmė yra ne nupiešti gražią išorę, o pajausti objekto vidų, pačią jo esmę. Todėl tapydami tušu neturėtume siekti tiesiog nukopijuoti daiktą – reikia pasinerti į objektą ir suvokti jo gelmę. Taip pat ir mokantis kaligrafijos, tradiciškai vadinamos shodo, stengiamasi suprasti, kad tikslas yra pats ėjimas, o ne kažkokia galutinė kelionės stotelė. Kaip ir mūsų gyvenimas – juk ne tam atėjome į šį pasaulį, kad iš jo išeitume – atėjome gyventi ir dirbti su savimi.“

Viena didžiausių šių dienų problemų dailininkė įvardija tinginystę. Šiandien daugelis linkę skųstis laiko stoka, tačiau, pasak D. Dokšaitės, dažnai tiesiog dirbame arba nereikalingus dalykus, arba darome viską vadovaudamiesi klaidingu požiūriu: „Mes vis bėgam, lekiam, prisėdame prie televizoriaus ar paskaitome laikraštį apie įvykius, kurių esmė nesikeičia metų metais. Bet galime daryti viską, ką darome, su kiek kitokiu požiūriu, nuspręsti, kad tai mums teiks malonumą. Netgi šluoti grindis ar gaminti valgį galime su meile ir geromis mintimis.“

Kiekviena akimirka – lyg dovana

Parodos autorė teigia, kad mūsų išsvajotas rojus yra ne kažkur kitur, o tiesiog mumyse. Jį atrasti ir jame gyventi yra didelis malonumas, ir tuomet kiekviena akimirka tampa dovana, kurią galime sau įteikti. Niekas kitas mums šio patyrimo neatneš. Tapyboje galioja tas pats principas: „Mūsų vidinis „aš“ visada nori tikrų dalykų, o juos mes dažnai užgožiame savo paviršutiniškumu. Ne veltui vienas pagrindinių hieroglifų, mokantis kaligrafijos, yra „kantrybė“.

Nors mokytis sumi-e tapybos tušu savarankiškai vargiai įmanoma, pradėti pirmiausia reikėtų nuo savo požiūrio ir nusiteikimo. Kaip teigia D. Dokšaitė, nuoširdumas, savęs neribojimas, vidinė laisvė, gebėjimas pabūti vaiku, kuriam viskas įdomu – visa tai būtina norint mokytis tradicinės japonų tapybos principų. Spontaniškumas atsiras tik vėliau, gerai įvaldžius techniką, kurios mokomasi ne vienus metus.

„Jei pats nebūsi tuo rūku, ta pušimi, gyvybės savo darbui neįpūsi. Todėl tapydamas gali išties pajusti, kaip tavimi, tavo darbu teka gyvybinė energija, apie kurią kažkodėl  šnekame labai mažai. O juk tai yra mūsų dvasios, gyvenimo esmė“, – pokalbį baigia pašnekovė.

VšĮ Azijos menų centro ir Japonų kultūros namų organizuojama paroda „Šventė pušų tyloj“ Vilniaus universiteto rektorate eksponuojama iki gruodžio 15 d. Po to ji keliaus į Vilniaus miesto savivaldybę ir ten lauks lankytojų iki pat Naujųjų metų.

tapyba-312294886_889255351169756_6263936604509768356_n

Paskaita „Globali Mongolija XXI a.” ir tradicinės mongolų muzikos vakaras

globalimongolijaevent

Lapkričio mėn. Lietuvoje viešėjo tradicinės mongolų muzikos atlikėjai iš Kinijos Vidinės Mongolijos regiono. Paskutinę viešnagės dieną – lapkričio 27 d., penktadienį 19.30 val. Užupio „Galeroje“ (Užupio g. 2, Vilnius) vyko tradicinei mongolų muzikai skirtas vakaras, o VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bei Orientalistikos centro dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas skaitė paskaitą „Globali Mongolija XXIa.”

„Nepaisant palyginti nedidelio kiekio, mongolų kilmės žmonės globalizacijos dėka ir vėl atranda vieni kitus bei garsina savo vardą ir plečia kultūrą visai kitokiais būdais nei viduramžiais, nors ta patirtis jiems vis dar lieka labai brangiu ir vienijančiu tapatybės pagrindu.” – teigė dr. Konstantinas Andrijauskas.

Atlikėjai iš Kinijos Vidinės Mongolijos regiono taip pat yra ir Kinijos folkloro meno asociacijos nariai:

Wurenqimuge – dainininkė, Vidinės Mongolijos (Kinijos aut. regionas) senųjų „ilgųjų dainų“ kultūros tyrimų asociacijos narė. Ji atlieka tradicinius plataus diapazono kūrinius, pasižymi švelniu balso tembru ir jausmingu dainavimu. Yra pelniusi daug apdovanojimų.

Halin – Torghut genties tryliktosios kartos protėvio Wangye palikuonė. Yra išleidusi penkis tradicinių mongolų dainų albumus, jos balsas skamba kelių televizijos filmų garso takeliuose.

Zhu Zhizhong – kompozitorius ir muzikantas, nuo 2006 m. užimantis Kinijos folkloro menininkų asociacijos, folkloro muzikos specialybės tarybos vadovo pareigas. Kinijos muzikų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja Kinijos centrinės televizijos organizuojamuose projektuose, skirtuose pristatyti ir populiarinti folkloro muziką, nuo 2004 m. yra Kinijos centrinės televizijos programos „Folklorinės dainos Kinijoje“ vyr. redaktorius. 2008 m. jis subūrė geriausius Vidinės Mongolijos muzikantus į grupę „Ih Tsetsn“, kuri 2015 m. vasarį lankėsi ir Lietuvoje. Zhu Zhizhong kūriniai yra laimėję svarbių valstybinių apdovanojimų.

12247858_1212160652132354_2818790455013006799_o

11202565_1212137832134636_7358081973915503116_n12273614_1212138335467919_4387061149613985362_o 12304549_1212353392113080_4504496279809964032_o 12291015_1212138112134608_6777660956680033070_o

 

Mongolų etninės muzikos vakarai

Lapkričio 23-27 d. VU Konfucijaus instituto kvietimu Lietuvoje viešės mongolų etninės muzikos atlikėjai iš Kinijos Vidinės Mongolijos regiono. Ta proga visus maloniai kviečiame į šventinius tradicinės mongolų muzikos koncertus:

Lapkričio 23 d., pirmadienį, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos J. Karoso salėje (Gedimino pr. 42, Vilnius)

Lapkričio 24 d., antradienį, 18 val. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro salėje (T.Kosciuškos g. 11, Vilnius)

Lapkričio 26 d., ketvirtadienį, 18 val. VDU Didžiojoje salėje (S. Daukanto g. 28, Kaunas).

Lapkričio 27 d. penktadienį, 19.30 val. Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“ (Užupio g. 2A, Vilnius)

Jums koncertuos atlikėjai iš Kinijos Vidinės Mongolijos regiono, Kinijos folkloro meno asociacijos nariai:

Menghedalai – ne tik groja morin khuur – mongolišku dvistygiu smuiku su arklio galva, bet ir pats kuria dainas, o taip pat jas atlieka, yra įvaldęs „ilgųjų dainų“ ir gerklinio dainavimo techniką. Savo kūriniuose jis subtiliai jungia folkloro, šiuolaikinės muzikos ir gamtos garsų elementus. Kūrėjas yra pripažintas savo šalyje, dalyvauja įvairiuose Kinijos centrinės televizijos rengiamuose koncertuose ir konkursuose, yra pelnęs daugybę apdovanojimų.

Wurenqimuge – dainininkė, Vidinės Mongolijos (Kinijos aut. regionas) senųjų „ilgųjų dainų“ kultūros tyrimų asociacijos narė. Ji atlieka tradicinius plataus diapazono kūrinius, pasižymi švelniu balso tembru ir jausmingu dainavimu. Yra pelniusi daug apdovanojimų.

Halin – Torghut genties tryliktosios kartos protėvio Wangye palikuonė. Yra išleidusi penkis tradicinių mongolų dainų albumus, jos balsas skamba kelių televizijos filmų garso takeliuose.

Zhu Zhizhong – kompozitorius ir muzikantas, nuo 2006 m. užimantis Kinijos folkloro menininkų asociacijos, folkloro muzikos specialybės tarybos vadovo pareigas. Kinijos muzikų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja Kinijos centrinės televizijos organizuojamuose projektuose, skirtuose pristatyti ir populiarinti folkloro muziką, nuo 2004 m. yra Kinijos centrinės televizijos programos „Folklorinės dainos Kinijoje“ vyr. redaktorius. 2008 m. jis subūrė geriausius Vidinės Mongolijos muzikantus į grupę „Ih Tsetsn“, kuri 2015 m. vasarį lankėsi ir Lietuvoje. Zhu Zhizhong kūriniai yra laimėję svarbių valstybinių apdovanojimų.

Lauksime koncertuose!12227566_1044491605572859_5894872673993280100_n

Kokie tie kinų kaligrafijos slėpiniai?

12194803_516253891875420_5981330885273922559_o-2

Lapkričio 12 d., Užupio „Galeroje“ liejosi tušo upės ir šiugždėjo ryžių popierius – užupiečiai ir visi besidomintieji Rytų menais čia gilinosi į kiniškosios kaligrafijos paslaptis. Tęsdamas paskaitų ir dirbtuvių ciklą „Trumpam į Kiniją“, VšĮ Azijos menų centras pakvietė į šiltą kūrybinį vakarą, kurį vedė VU Konfucijaus instituto lektorė Wang Lei.

„Graikų kalba reiškianti „dailų raštą“, kaligrafija dažnam asocijuojasi su gražia rašysena, tačiau Kinijoje tai – atskira meno rūšis, gyvuojanti tūkstantmečius, o kinų kaligrafijos darbai muziejuose kabo greta tapybos darbų“, – teigia kūrybinių dirbtuvių lektorė W. Lei. 

Kaligrafija, kaip meno šaka, plėtojosi ne tik Kinijoje, bet ir daugelyje Rytų Azijos šalių, ypač Japonijoje, Korėjoje, šiek tiek mažiau Vietname. Konfucijaus instituto dėstytoja pasakoja, kad kaligrafijos pagrindu vystėsi ir kitos Rytų Azijos meno rūšys, tokios, kaip antspaudų, tušo akmenų raižyba ar specialios prespapje technikos popieriaus dirbinių gamyba.

„Kinų kaligrafija iš tiesų yra menas kvadratiškus kinų hieroglifus paversti išraiškingais vaizdiniais, kurie išgaunami skirtingu greičiu ir paspaudimais braukiant į tušą pamirkytą specialų teptuką“, – sako W. Lei. Taigi, norint imtis šio subtilaus meno svarbiausia yra tinkama tušo koncentracija, atitinkamo storio teptukas ir ryžių popierius, kuris tinkamai sugertų tušą ir vandenį. Tuo tarpu kiekvieno tapytojo meistrystę ir individualų stilių atskleidžia jo gebėjimas išgauti įvairiausio storio ir atspalvių linijas bei formas.

W. Lei priduria, kad Vakaruose paplitusi kaligrafijos tapyba veikiau primena mokymąsi atkartoti dailų šriftą, tačiau Kinijoje laikomasi kur kas kūrybiškesnio požiūrio: „Kinų kaligrafijoje pabrėžiama emocijų raiška. Menininkui kaligrafija prilygsta savotiškai proto mankštai, kuomet protas ir kūnas drauge ieško būdų popieriuje išreikšti jausmus. Tokia mankšta, nors ir reikalaujanti tam tikros disciplinos, leidžia atsipalaiduoti ir mėgautis kūrybine akimirka“.

12244483_516253895208753_3485175685385840048_o-2

12247881_516254201875389_4743886547636389549_o 12244501_516253941875415_427367395968221903_o 12232673_516253945208748_5859833679358957899_o 12247912_516253795208763_2226234337284216645_o 12238438_516253791875430_4261219640281530659_o-2

Vilniuje viešinti kinų meistrė: tapyba tušu – puikus būdas atsipalaiduoti

12189345_1040142049341148_7993009610221350356_oPraėjusią savaitę sostinėje prasidėjęs kūrybinių dirbtuvių ciklas „Trumpam į Kiniją“ lapkričio 4 d. keliasi į Vilniaus universitetą. Trečiadienio vakarą čia vyko Lietuvoje viešinčios grafikos dizaino meistrės iš Kinijos Li Fangning tapybos tušu dirbtuvės, kuriose Rytų Azijos menų gerbėjai turėjo galimybę ne tik susipažinti su šio tūkstantmečius gyvuojančio meno istorija, bet ir patys galėjo į rankas imti teptuką, ryžių popierių ir šią dailės rūšį išbandyti.

Apie tai, kuo žavi kinų tapyba tušu, ir kaip ji gali pasitarnauti kiekvieno iš mūsų kasdieniame gyvenime, kalbamės su kūrybinių dirbtuvių lektore L. Fangning.

Tapybos tušu tikslas – pasidalinti emocija

„Tapybos tušu tikslas niekada nebuvo atkartoti vaizduojamo objekto išorinį panašumą, bet greičiau perteikti jo dvasią“, – pradeda pokalbį L. Fangning. „Kinų, ir apskritai Rytų Azijos, tapybą tušu būtų galima apibūdinti kaip meną perteikti akimirkos žavesį, pavaizduoti tai, kas ne visada pastebima iš pirmo žvilgsnio. Norėdamas nutapyti pušį, neprivalai tapti botaniku ar iki smulkmenų išanalizuoti sudėtines šio augalo dalis, bet turi sugebėti pasidalinti jos skleidžiama ramybe, o galbūt ir sakų kvapu“.

Šešis tūkstantmečius skaičiuojanti kinų tušo tapyba skirtingais laikotarpiais įgaudavo vis kitokias formas, keitėsi dominuojančios temos ir tapymo būdai. „IV a. peizažų tapyba įsitvirtino kaip savarankiška šios dailės rūšies šaka, kurią ilgainiui imta skirstyti į spalvotų ir nespalvotų peizažų tapybą. Taigi, klaidinga būtų teigti, kad ši tapyba neturi nieko bendra su spalvomis – kartais joje naudojami mėlynos, žalios ar raudonos spalvos mineralų pigmentai“, – teigia L. Fangning, pridurdama, kad dirbtuvių dalyviai taip pat turės galimybę išbandyti spalvotą tapybą tušu. Vienos žinomiausių kinų tušo tapybos temų – gėlių ir paukščių tapyba – tapo ypač populiarios Song dinastijos laikais, o kaip atskiras žanras susiformavo IX a. Slyvų žiedai, orchidėjos, bambukai, chrizantemos, pušys, kiparisai – tai tik keletas populiariausių to meto tapybos objektų, kuriuos tapydami menininkai siekė atskleisti individualų savo braižą ir charakterį.

Ką žinoti pradedančiajam tapytojui ?

Gera pradžia – pusė darbo, taigi ir susiruošus išbandyti azijietiškas tapybos tušu technikas pravartu žinoti keletą pagrindinių dalykų apie tinkamas darbo priemones. „Didžiausią įtaką tradiciniam kiniškosios tapybos tušu išskirtinumui turėjo tapybai naudojamos medžiagos bei įrankiai ir tai, kaip šie salygojo pačias tapybos technikas“, – pasakoja L. Fagning. „Pirmiausia, teptukas. Tušo tapyboje ir kaligrafijoje naudojami teptukai yra kitokie, nei įprastai naudojami Vakaruose. Jų galiukas itin plonas, nes taip galima išgauti patį įvairiausią linijų plotį ir tušo intensyvumą. Taigi, pirmieji piešiniui svarbūs elementai – tai linija ir atspalvis. Kitos tapybai naudojamos priemonės yra tušas, tradiciškai presuotų plytelių pavidalu, o tapyti galima ir ant popierius, ir ant šilko“, – pasakoja Vilniuje besisvečiuojanti meistrė, daugiau paslapčių žadanti atskleisti nemokamose VšĮ Azijos menų centro ir Konfucijaus instituto organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse. „Tapyba tušu yra puikus atsipalaidavimo būdas, kurį išbandyti vertėtų kiekvienam. Tušo potėpiais diktuojamas tam tikras paveikslo ritmas ir kuriamas estetinis vaizdas, kuris padeda perteikti objekto ir vidines, ir išorines savybes. Tačiau tuo pat metu, lieka labai daug erdvės reikštis ir skleistis paties tapytojo stiliui ir jo individualumui“, – pokalbį baigia L. Fagning.

11223873_1040141496007870_2754831001621367115_o 12184272_1040142036007816_1455734034474953194_o 12185278_1040141499341203_1396760514459428247_o 12186384_1040141352674551_8139328723772331313_o-2 12186745_1040141572674529_2061523394815665643_o 12188172_1040141646007855_1917609176649869970_o 12188193_1040142079341145_2314690984931855418_o 12188196_1040141359341217_6687084094430613655_o 12194649_1040141356007884_8564218618542182694_o

Kūrybinių dirbtuvių ir paskaitų cikle – kvietimas trumpam užsukti į Kiniją

plakatas_i_KinijaA2

Spalio pabaigoje pokalbiais apie arbatą ir kiniškosios arbatos ceremonija Vilniuje prasideda kūrybinių dirbtuvių ir paskaitų ciklas „Trumpam į Kiniją“. Sostinės gyventojai ir svečiai iki pat gruodžio vidurio kviečiami į kūrybinius užsiėmimus ir paskaitas, kurių metu turės galimybę iš arčiau žvilgtelti į įvairius Kinijos kultūros ir paveldo lobynus – nuo kaligrafijos, tapybos tušu paslapčių iki praktinės kinų kalbos ar Kinijos kino ypatumų.

„Arbata yra pirmosios durys į tradicinę Kinijos kultūrą, kurias atvėrus prieš mus išsiskleidžia ir kinų menas, ir literatūra, ir filosofija“, – pasakoja viena renginių ciklo organizatorių, VšĮ Azijos menų centro vadovė Karolina Levanaitė. Spalio 29 d., 17.30 val., arbatinėje „Arbatos magija“ vyksiančioje paskaitoje visi besidomintieji galės artimiau susipažinti su kinų arbatos kultūra ir sudalyvauti jaukioje arbatos gėrimos ceremonijoje.

Lapkričio 4 d. vakarą Vilniaus universitete tapybos tušu kūrybines dirbtuves ves grafikos dizaino meistrė iš Kinijos Li Fangning, sostinėje viešinti Konfucijaus instituto kvietimu. „Dar Senovės Kinijoje tapyba tušu ir kaligrafija buvo vienos labiausiai vertinamų meninės raiškos formų, kurias išbandyti galės kiekvienas, apsilankęs mūsų renginiuose“, – kviesdama į kūrybinius užsiėmimus pasakoja viena iš ciklo organizatorių, Konfucijaus instituto projektų vadovė Vilma Šniukštaitė.

Iki šių dienų viena gryniausių kiniškosios dailės rūšių laikomas kaligrafijos menas skaičiuoja tiek, kiek pats kiniškųjų hieroglifų raštas – 6000 metų. Kaligrafijai skirtame vakare, kuris lapkričio 12 d., 17.30 val., vyks Užupio meno inkubatoriaus „Galeroje“, apsilankusieji bus ne tik supažindinti su kaligrafijos pagrindais, bet turės galimybę patys išbandyti šio nelengvai pažabojamo meno subtilybes.

Prieš įsisiūbuojant šventiniam šurmuliui, gruodžio mėnesį vilniečiai raginami atsikvėpti ir ištrūkti į nuotaikingą kinų kalbai skirtą vakarą. Gruodžio 9 d. Vilniaus universitete linksmajį kinų kalbos pradžiamokslį ves Konfucijaus instituto dėstytojai Bo Shuyan ir Gu Enquan. Po šios pamokos, ko gero, drąsiai gebėsite užkalbinti gatvėje sutiktą kiną ir iš tiesų galėsite krautis lagaminą į Kiniją, bent trumpam.

Renginių ciklą vainikuos edukacinis kino vakaras kino teatre „Skalvija“. Gruodžio 17 d., 17.30 val., čia vyks paskaita apie kiniškojo kino estetiką ir bus dalinamasi įžvalgomis apie tai, kaip žiūrėti Kinijos kiną. Vakarą ves humanitarinių mokslų daktaras Deimantas Valančiūnas, Vilniaus Universitete dėstantis Azijos vizualiąją kultūrą.

„Pokalbis prie arbatos apie filosofiją, tušo potėpiai ryžių popieriuje, keletas linksmų ir naudingų kiniškų frazių ar penas akims ir ausims kino vakare – tikimės, kad apsilankęs bet kuriame iš šių renginių kiekvienas ras sau artimiausią ir trumpiausią kelią į Kiniją“, – ragindami apsilankyti nemokamuose renginiuose teigia ciklo „Trumpam į Kiniją“ organizatoriai.

„Trumpam į Kiniją“ renginių ciklo programa

Spalio 29 d. Paslaptis arbatos puodelyje: paskaita apie kiniškąją arbatą ir arbatos ceremonija (anglų k., 17.30 val., lekt. Gu Enquan ir Jin Yu, arbatinė „Arbatos magija“, Bazilijonų g. 3)

Lapkričio 4 d. Tapybos tušu kūrybinės dirbtuvės (18 val. lekt. Li Fangning, K. Donelaičio aud., VU Centriniai rūmai, Filologijos fakultetas, Universiteto g. 3)

Lapkričio 12 d. Kinų kaligrafijos slėpiniai: edukacinis užsiėmimas pradedantiesiems (anglų k., 17.30 val. lekt. Wang Lei, Galera, Užupio meno inkubatorius, Užupio g. 2A)

Gruodžio 9 d. Linksmasis kinų kalbos pradžiamokslis (anglų k., 18 val. lekt. Bo Shuyan ir Gu Enquan, K. Donelaičio aud., VU Centriniai rūmai, Filologijos fakultetas, Universiteto g. 3)

Gruodžio 17 d. Kaip žiūrėti Kinijos kiną: edukacinis kino vakaras (17.30 val., lekt. Deimantas Valančiūnas, kino teatras „Skalvija“, A. Goštauto g. 2)