Apie Indiją, kūrybą ir ne tik. Pokalbis su Filomena Linčiūte-Vaitiekūnaite

Su Filomena Linčiūte-Vaitiekūniene, dailininke, kūrusia scenografiją ir kostiumus vieniems iš žinomiausių mūsų šalies filmų ir spektaklių (miuziklas „Velnio nuotaka“, „Kelionė į rojų“ ir kt.), tapytoja, dalyvavusia projekte „Sanskritik Mandala“ Indijoje, susitikome jos jaukiuose namuose.

– Perskaičius jūsų dosjė, akivaizdu, kad gyvenime kūrybos keliu visad judėjote kryptingai, baigėte scenografiją ir pasinėrėte ir teatro bei kino pasaulį. Ar taip ir buvo? Kodėl pasirinkote menininkės duoną?

– Gal ir juokinga, bet nuo pat mažų dienų žinojau, kad būsiu dailininkė. Vis piešiau, piešiau… Atsimenu mokytojo Šepučio žodžius – Malioriau, eik prie lentos… O toliau būta visko, surado mane, visai dar mažutę, piešimo mokytojas, prie kurio aš labai prisirišau. Jis ir liko mylimiausias mano mokytojas. Tai – šviesaus atminimo tapytojas Vincas Norkus. Jis mane nusivedė į piešimo būrelį, globojo, mokė piešti ir tapyti, stebėti gamtą, ja džiaugtis keliaujant su kuprine po Lietuvą.

Baigusi Salomėjos Neries mokyklą, stojau į Dailės instituto Tapybos fakultetą, bet taip nutiko, kad tuo metu scenografų grupę rinko dail. Vytautas Palaima. Išsirinko ir mane. Gal kompozicija pasirodė dekoratyvi, nežinau… Taigi, baigiau Dailės instituto Tapybos fakulteto Scenografijos skyrių. Toliau ne visai tiesiai kelias nuvingiavo į televiziją. Ten trejus metus buvau su grupe po dail. Jono Vilučio sparnu. Gražūs tai buvo metai ir dirbant, ir bendraujant. Gera atmosfera, nauji potyriai. Juk tada darydavom užsklaidėles laidoms, jas ranka piešdavom, šriftai buvo rašomi taip pat ranka, statomos griozdiškos dekoracijos laidoms ir dar daug kitų dalykų, kurie dabar lengvai išsprendžiami techniškai, pasitelkiant šviesą. Bet tada buvo taip… Tai jau seni laikai.

Ir vėl nuotykis – kino studijoje statomam filmui „Birželis – vasaros pradžia“ ieškojo kostiumų dailininko. Juzefa Čeičytė, scenografė, kurią vadindavom Juta, prisišnekino mane. Taip pakliuvau į Lietuvos kino studiją, bet buvo tokie keisti laikai su griežta cenzūra ir filmą uždarė. Deja, tada taip nutikdavo. Likau be jokio darbo. Tokia tad buvo mano „karjeros“ kino studijoje pradžia. Gyvenau lyg ir nežinioje. Atsimenu, teko dirbti dailininko asistente, vėliau kostiumų dailininke, o praėjus kuriam laikui kūriau filmams scenografiją, dažnai ir kostiumus. Taigi, darbo netrūko, susipažinau su režisieriais. Tiesa, būta ir prastovų… Taip prabėgo aštuoniolika metų, gal ir per daug… Kai būdavo tuštesni tarpai tarp filmų, dirbau teatruose, iliustravau knygas. Darbas kine – komandinis ir atsakingas, iš tiesų tai vyriškas darbas, žinoma, daug ko išmokantis.

Per tuos metus sužinojau, kaip dirbti su medžiaga, jausti stilistiką, galų gale, bendrauti su komandos žmonėmis. Apie tai anksčiau niekas nebuvo kalbėjęs, tad teko daug ką išmokti pačiai, bet tai buvo be galo įdomu, jaučiausi reikalinga ir galinti šį tą nuveikti. Per tuos metus būta daug visko – ir šviesaus, ir sunkaus, bet daugiausiai – NERIMO. Yra ką prisiminti. Na, o dabar grįžau prie tapybos.

– Ką galėtumėte pavadinti svarbiausiais savos kūrybos įkvėpimo šaltiniais?

– Manau, labiausiai mane įkvepia gamta. Ji yra ir didžioji mokytoja. Gal todėl, kad ilgokai užsibuvau kine ir reikėjo daug ieškoti filmavimams natūros, susiformavo įgūdžiai greitai pastebėti tai, ko ieškai. Jei ne kinas, gal nebūčiau prisivertusi ketvirtą valandą stebėti brėkštantį rytą, matyti nuostabių saulėtekių, braidyti po šaltą ryto rasą, matyti rūkus – ūkus rudenėjant ir dar daug kitų gamtos stebuklų, kuriuos dovanoja saulė. Todėl man patinka piešti ir tapyti gamtoj, pilnoj vėjo ir garsų, – tada lyg ir pats pasijunti gamtos dalele, gali pasidžiaugti. Žinoma, reikia pagalvoti, įsijungti „vidinę šviesą“, žinoti, kodėl tai darai. Visa kita – jau technikos reikalai.

– Kokių nepažintų kūrybos technikų pavyko pasisemti keliaujant?

– Turiu pasakyti, kad pati technika man nėra tikslas. Jų, technikų, yra daug ir įvairių, bet kiekvieną reikia įvaldyti. Visada džiaugiuos pamačiusi gerą akvarelę, žinau, kad tai labai sunki technika, nes pati ją liejau prieš daugelį metų. Tai – kaip fortepijonas, reikia groti kasdien, jeigu nori nulieti ne atsitiktinumą, o tai, ką esi sumanęs. Na, o aliejinė tapyba mane traukia jau savo kvapu. Man smagu tapyti, gal dėl to, kad aš „maliorius“, patinka pastozinė tapyba, kai jauti spalvą ir potėpį. Tapyba man turi skambėti taip, kaip skamba muzika. O geras kūrinys? – YRA ARBA NĖRA. Gyvenimas išmokė atskirti. Ilgi aprašymai, deja, dažniausiai nepadeda. Todėl ir technika man tikrai nėra svarbiausias dalykas, nors susipažinti su nauja įdomu.

– Indijoje lankėtės ne vieną kartą. Kodėl būtent Indija, kuo ji jus įkvepia? Kaip sekėsi ten darbuotis, kurti? Su kokiais išbandymais teko susidurti? Papasakokite, kaip radosi tapybos ciklas „Indijos atšvaitai“. Kaip jautėtės kaip moteris, baltoji ir dar menininkė tokioje patriarchalinėje visuomenėje?

– O, tai labai romantiška istorija, prasidėjusi 1964 metais, kai aš dar studentė buvau nusiųsta į Liaudies meno parodą Leningrade dirbti konsultante. Ten, po Puškino muziejaus skliautais, buvo lyg ir lietuviška salelė su muzika ir gintarais. Buvo daug lankytojų. Apsilankydavo ir latviukai studentai, ir estai. Kartą atėjo keli indai, kurie smalsiai klausėsi vedžiojami po parodą. Tarp jų buvo K.R.Paramesvaras, inžinierius, baigęs mokslus Delyje ir pasirinkęs stažuotę Leningrade. Tada buvo baltosios naktys… K.R.Paramesvaras man taip gražiai papasakojo apie Indiją, kad aplankyti ją tapo mano svajonė, kuri išsipildė vos išlaisvėjus Lietuvai. Važiavau viena K.R.Paramesvaro šeimos kvietimu. Tik viena yra žinoti, visai kas kita – pačiai pajusti. Kultūrų skirtumas toks didelis, kad kartais net sunku suprasti kodėl. Būta ir džiaugsmo, ir ašarų – visko. Mat kelionės pradžioje buvau bjauriai apvogta. Atsimenu, tai buvo sausio 1 diena, žydėjo bogenviliai, aš pastele piešiau… Akimirksniu dingo mano didelė odinė rankinė su viskuo, ir pasu taip pat. Jau praėjo daug metų, o atmintyje išliko – iš pradžių siaubas, keistai piktos indo akys, kurios kažko klausė, baisus policijos skyrius su savotišku požiūriu į baltąją moterį, begalinis šeimininkų rūpestis mano nelaime ir galų gale džiaugsmas atgavus pasą (tada Lietuvos ambasados Indijoje nebuvo). Visi sakė, kokia Filomena laiminga! Sugrįžo pasas! Ėjome į šventyklą dėkoti Ganešui. Daužė kokoso riešutą ir vyko ypatinga ceremonija… O man reikėjo ką nors sugalvoti, prasimanyti pinigų. Kadangi buvau nusivežusi pastelių ir atgavau užrašų knygutę su darbų skaidrėmis, nuvykau į Lallit Kalla akademiją (kultūros centrą) ir sutarėme dėl parodos. Pasiūlė patalpą dailininkų dirbtuvių rajone, kurią, žinoma, reikėjo kapitaliai susitvarkyti… O toliau viskas ėjo lyg per sviestą – buvo ir atidarymas, ir šnekos, ir arbata, ir draugystė, tik man pritrūko šampano… Atsiminiau – o jie juk negeria! Tada buvo parduoti septyni mano darbai ir aš išvykau visureigiu į kelionėlę po Radžestaną, kurią gerai prisimenu ir šiandien. Važinėdama piešiau ir tapiau. Taigi, pasaulyje tikrai būna blogų dalykų, kurie išeina į gera. Tada ir prasidėjo mano tikroji pažintis su Indija. Turėjau nuostabų gidą K.R.Paramesvarą, kuris labai mylėjo savo šalį, buvo iš aukštos kastos, mokėjo bendrauti, galėjo turbūt ir akmenį prakalbinti. Taip ir liko toks tvirtas emocinis ryšys su Indija. Nors ir buvo tų bėdų, bet vis tiek netrūko gražaus ir labai gero. Tuo metu ir atsirado mano ciklas „Indijos atšvaitai“.

– Kokius didžiausius skirtumus pastebėjote būdama Indijoje? Ar buvo dalykų, kurių tiesiog negalėjote suprasti?

– Pirmiausia, Indija – nuostabi ir paslaptinga šalis, tik nereikia ten ieškoti europietiško patogumo. Tai reikia žinoti. Ten nuostabi, kvapą gniaužianti architektūra, bet yra daug lūšnynų, skurdo ir bėdų. Buvau Indijoje antrą kartą po daugelio metų ir, turiu pasakyti, nuliūdau, nes atsirado begalė plastiko šiukšlių, kurių pilna visur, net džiunglėse, kur tik įžengia žmogus. Šįkart buvau Asame, tai šiaurės rytų Indija, kuri skiriasi nuo vidurio ar pietinės dalies. Sunku daryti apibendrinimus, nes buvo per trumpas laikas, bet negalėjai nepastėbėti žmonių geranoriškumo. Jie nerakina durų (gyvenome priemiestyje), rytais meldžiasi. Tvyro tyrumo dvasia, kurią tiesiog jauti. Žinoma, ten yra visko, bet būtent tai man labai patiko. Betgi tos šiukšlės… Prie gražiausių šventyklų, kur tik eina žmogus, ten pilna šiukšlių – tiesiog negali suprasti. Aš manau, jog tai yra tragiškas dalykas, juk užteršti net vandenynai. Tačiau yra labai gražios laukinės gamtos, mes aplankėme ne vieną gentį, akies krašteliu žvilgtelėjome į jų gyvenimus ir pamatėme, kiek žmogui mažai tereikia. Jie gyvena beveik be daiktų – mes, europiečiai, taip gyventi nemokame. Šviesos savyje jie turi labai daug, kaip ir laimės pojūčio, kurio mums taip pat labai trūksta.

– Kokių sąsajų tarp Lietuvos ir Indijos kultūrų pavyko atrasti? Kas mus, jūsų manymu, labiausiai sieja?

– Man pasirodė, kad tarp giluminių etnodalykų yra labai daug bendrumo su baltiškaisiais. Visi taškeliai, brūkšneliai, saulutės yra visiškai panašūs raštuose. Gal kiek skiriasi ritmas. Nesu mokslininkė, tik iš savo kuklios patirties galiu pasakyti, kad kai kas bendra tarp mūsų tikrai yra. Juk sanskritas ir lietuvių kalba taip pat turi ryšį. Tačiau tai yra šiaurinėje Indijos dalyje. Tarp mūsų yra tam tikro bendro supratimo, tikriausiai ir mūsų vertybinės sistemos turi panašumo. Tačiau viena yra matyti internete ar paskaityti, kita – pajusti pačiam. Būnant ten tiesiog atsiranda tokia emocinė būklė, kuri išlieka ilgam. Žodžiais to nusakyti, tikriausiai neįmanoma, reikia ten pabūti.

– Ar galėtumėte palyginti meno žmones Indijoje ir Lietuvoje? Kuo jie panašūs, kuo skiriasi?

– Indija – didelė ir labai skirtingų regionų visuma. Todėl ir žmonės, žinoma, skirtingi, su savo supratimu ir tradicijomis. Kiekvienas dailininkas – asmenybė, o asmenybės viena nuo kitos visada skiriasi. Ar tai būtų Indija, ar Lietuva… Bendra – meno kalba, kuria galima visi susišnekėti.

– Jums teko dalyvauti kultūros projekte „Sanskritik Mandala“ Indijoje, kur susidūrėte su Indijos menininkų terpe, kur galėjote kartu kurti ir dalytis idėjomis. Kas šiame projekte jums paliko didžiausią įspūdį?

– Na, žinoma, projektas „Sanskritik Mandala“ išsiskiria savo kitoniškumu. Nuostabu papulti į visai kitą tolimą erdvę, kurioje viskas yra kitaip – gamta, papročiai, labai draugiška atmosfera. Beje, ačiū Nalini, Tamarai, Alakui ir visiems aplinkui už geranoriškumą ir supratimą. Man Asamas labai patiko, daug kas maloniai nustebino. Net gyvenimas bambukiniame namelyje šalia džiunglų buvo nuostabus. O į indų menininkų gyvenimą įsigilinti buvo per mažai laiko. Tam reikia gilesnės pažinties. Žinau tik, kad meno kalba yra suprantama visiems. Tad kuo daugiau ryšių, tuo geriau. Man šis projektas beveik tobulas, sėkmės jam!

– Kuo, jūsų manymu, svarbus šis projektas Lietuvai ir Indijai? Ko jam trūksta ir kur jis galėtų judėti toliau?

– Pirmiausia yra ryšys, o tai labai svarbu. Kai žmogus turi ryšį, tada yra noro pažinti. Klausiama, kokia yra prasmė visų šių projektų, „Kūrybos rato“ ir panašiai… Sakoma, draugauja valstybė, draugauja tautos – tai netiesa, draugauja žmonės. Iki šios dienos aš su kai kuriais žmonėmis susirašinėju, bendrauju, jie atsiunčia parodyti savo darbus. Man tai įdomu. Tai paprasčiausiai yra ryšys tarp žmonių. Nuo to viskas prasideda, nuo to emocinio ryšio, ir tam yra reikalingi šie projektai. Technika domėtis, žinoma, yra svarbu, ir renginio paroda buvo labai įdomi, tačiau man pritrūko ilgesnio pabuvimo kartu po parodos ir pasišnekėjimo. Kai pamatai darbą, kai susipažįsti su dailininku, tiesiog norisi ilgiau pasišnekėti. To, matyt, man labiausiai pritrūko. Šiam projektui labiausiai norėčiau palinkėti, kad jis nenutrūktų, kad augtų ir stiprėtų!

Straipsnį parengė: Glorija Kliokytė ir Agnietė Vėbraitė