Virtuali fotografijų paroda „Šviesos upė“

Bene didžiausios Indijos metų šventės ,,Divali” proga kviečiame jus susipažinti su fotografės Jovitos Ambrazaitytės virtualia paroda ,,Šviesos upė”.

Apie autorę:

,,Mano fotografijos ir Rytų Indijos kultūra persipynusios viena su kita. Į šios šalies pažinimo sūkurį mane įtraukė indiškas šokis. Pradžioje kaip fotografei buvo smalsu, kaip nufotografuoti tas neįprastai judančias šokėjų figūras (tas magiškas judesys užbūrė tiek, kad pati pradėjau mokytis šio šokio).  Su laiku tapau ir klasikinio Indijos meno festivalio „ SurSadhana“ fotografe, kuris jau ne vienerius metus vyksta Lietuvoje. 2017 m. buvo pristatyta mano ir kitų fotografų paroda „IndiART scena” .

Vėliau sekė tarptautiniai meniniai projektai „Sanskitik Mandala“ II, III ir IV. Bendraudama su vietiniais Indijos kūrėjais ir menininkais, prisiliečiau prie šios šalies kultūrinio lobyno. Vietos inteligentijos dėka  pats Indijos egregoras išsiskleidė savo kerinčiu grožiu ir daugiaplaniškumu, o manyje gimė pagarba ir susižavėjimas šia šalimi.”

(Po nuotraukomis galite susipažinti su Jovitos įspūdžiais viename įspūdingiausių Indijos miestų – Varanasyje)

,,Varanasio mieste esu buvusi viso labo tik du kartus, bet jis jau nuo pirmos akimirkos įtraukė savo gaivališku miesto triukšmu, varpelių skimbčiojimais ir sodriais kvapais. Kad ir koks triukšmingas ir nešvarus iš pirmo žvilgsnio atrodytų  miestas, vaikščiojant gatvelėmis jaučiau ramybę ir susižavėjimą. Šiame gyvenimo ir mirties šokį šokančiame mieste, kad ir kaip netikėta būtų, galima išgirsti save pačią. Besikeičiantys vaizdai: praeivių, benamių šunų, smilkstančių kremavimo laužų ir ramus Gangos tekėjimas tarytum ištrina ribas tarp turėti ir neturėti, gyventi ir mirti. Vaikštant upės pakrante manęs nebaugina mirties vaizdai, nes erdvėje net nekvepia baime mirti, juk sunyksta tik fizinis kūnas! Įkvėpiu smilkstančio laužo dūmo, sumišusio su smilkalų kvapais, ir užsimirštu amžinybėje…

…O kokia nepamatuojama patirtis buvo maudytis Gangoje! Tik įbridus upėn, pėdos juto klampų jos dugną, protas isteriškai cypė nuo panikos, pasibjaurėjimo ir negebėjimo kontroliuoti situacijos, bet mano pačios kūnas, vedamas aukštesnio žinojimo,  žengė vis giliau į upės vandenis. Galima tai vadinti pamišimu ar sveikos nuovokos praradimu, bet man tai buvo simboliškas peržengimas savo pačios sustabarėjusių įsitikinimų, baimių, nuostatų. Ar teko kada kažką panašaus daryti, kai logika, protas ir instinktai yra visiškoje panikoje, bet toliau tęsiant žengimą link nepažinumo jie pamažu nurimsta. Ir man maudynės Gangoje virto visišku vidiniu nuščiuvimu ir dvasiniu apsivalymu, nes liko mažiau baimių, įsitikinimų ir savęs pačios ribojimų …

Vakarinės pramogos – tai vaikštinėjimas Gangos pakrantėmis ir ugnies ceremonijų lankymas, kurios dar vadinamos „Ganga aarti“. Minios žmonių stebi šią ceremoniją, kai jaunieji brahmanai atlieka ugnies, smilkalų, gėlių žiedų ir kt. aukojimus. Kažkas žioplinėja, turistai aršiai braunasi pro minią „šaudyti“ gerų kadrų. Senolis, paniręs į gilią maldos ekstazę, o kažkas krausto svetimas kišenes. Ir visa susitinka ir vėl tame užribio taške, kai negali vertinti vykstančio reginio vienareikšmiškai. Atvykėlis dažniausiai pasakys, kad tai tik spalvingas šou, kuris primena cirko areną, tikinčiajam tai bus vieta pasveikinti ir išreikšti savo padėką didingoms Dievybėms. Tūkstančiai akių stebi, kaip aukojama fizinė ugnis, kad nors simboliškai apšviestų jų nežinojimą.

Ir vėl vyksta transformuojantis Šivos miesto šokis, kuriame, kaip ir toje Gangos upės tėkmėje leidžiuosi nešama prieš akis kintančių vaizdų.  Laikas nuo laiko minios viduryje bandau užfiksuoti šį reginį su savo fotokamera. Kaip gaila, kad minios margumas, pasislėpęs vakaro prieblandoje, dūkstantys vaikai ir susimąstę senoliai ar įžūlūs jaunuoliai, lieka tik mano fotografinėje atmintyje. Į tamsų sarį susisukusi senolė kiek pasitraukia ir ranka mane kviečia prieiti arčiau prie šviesų ceremonijos. Žengiu pirmyn ir panyru į šviesos ir kvapų jūrą, kur be perstojo spragsiu fotokamera, nes vietinė Deivė man suteikė šią malonę.”