Furoshiki – tvarus menas dovanoti

 

Susipažinkite, tai – furoshiki (jap. 風呂敷, vonios paklodė).Taip vadinama Japonijos tradicinė vyniojimo medžiaga ir tuo pačiu jos panaudojimo būdas. Jau šimtmečius gyvuojanti, japonų ištobulinta daiktų pakavimo į kvadratinį medžiagos audinį technika kadaise užgimė kaip primityvi, tačiau itin praktiška idėja, iki šiol ne vieną galinti sužavėti tiek savo paprastumu, tiek elegancija.  

Pirmieji furoshiki pavyzdžiai yra siejami su Naros laikotarpiu (VIII a.), kuomet atsirado poreikis apsaugoti svarbius ir brangius imperatorių bei didikų rakandus ar šventyklų raštus ir relikvijas. Tuo metu į audinį įrišti daiktai buvo vadinami tiesiog ryšuliu – tsutsumi (堤), ar plačiuoju ryšuliu hiratsutsumi (平堤). 

Vonios paklodės, furoshiki, pavadinimas atsirado Muromachi laikotarpio (1336 – 1573 m.) pradžioje, kuomet Japonijos valdovo Ashikaga Yoshimitsu rūmų valdose buvo įrengti dideli vonios namai, kuriuose lankydavosi įtakingi feodalai. Šie svečiai, prieš įeidami į vonios patalpas, atsistodavo ant atsineštų plačių medžiagų ir nusirenginėdavo drabužius; o nulipę nuo jų patogiai susipakuodavo savo mantą, šitaip atskirdami savo daiktus nuo kitų. Juk niekas nenorėjo svetimų trumpikių ar kojinių. Dažnai tam pačiam tikslui svečių furoshiki būdavo netgi papuošti išsiuvinėtomis giminių emblemomis ir kitais inicialais. 

Laikui bėgant, furoshiki tapo populiarus ir plačiojoje visuomenėje, mat viešosios vonios tapo visiems prieinama malonia vieta prausimuisi ir bendravimui. Furoshiki buvo būtinas reikmuo kiekvienam žmogui, o šių medžiagų dizainui buvo skiriama daug daugiau dėmesio – jis darėsi vis puošnesnis ir įvairesnis, tad galiausiai  jį imta naudoti ir dovanų pakavimui.  

Modernizacijos laikotarpio Meiji (1868 – 1912 m.) pradžioje, pasibaigus Japonijos feodalizmo režimui, visų socialinių rangų atstovai galėjo turėti pavardes ir šeimų emblemas, tad padidėjo poreikis pritaikyti individualius išsiuvinėjimus ar piešinius savajam furoshiki. Technologijų renovacijos dėka atsiradusios siuvimo mašinos ir padidėjusi pluoštų įvairovė paskatino masinę šių vyniojimo medžiagų gamybą. Tiesa, po Antrojo pasaulinio karo furoshiki buvo gerokai užgožtas iš Vakarų mados perimtų rankinių ir vėliau parduotuvėse atsiradusių nemokamai dalinamų plastikinių maišelių. 

Šio amžiaus pradžioje Japonija, kovodama su atliekų gausos keliama aplinkos tarša, įsitraukė į trijų R – reduce (sumažinti), reuse (perpanaudoti) recycle (perdirbti) – judėjimą. Prie šio judėjimo prigijo nuo seno žinoma japoniška frazė mottainai (勿体ない). „Koks švaistymas!“ („mottainai!“)  – taip Japonijoje išreiškiamas apmaudas, kai koks nors daiktas yra išmetamas nepanaudojus jo visiems įmanomiems tikslams. Šis terminas ir su juo susijusios idėjos buvo išgarsintos netgi globaliu mastu, kuomet Kenijos aplinkosaugininkė Wangari Maathai, 2005 m. susidomėjusi tokiu japonų gyvenimo būdo aspektu, kaip puikų pavyzdį pasauliui mottainai pristatė televizijos laidose bei kasmet vykstančiose tarptautinėse konferencijose. 

2006-iais metais Japonijos politikė Yuriko Koike, tuo metu ėjusi šalies aplinkos ir gynybos ministrės pareigas, inicijavo mottainai furoshiki gamybą. Šie furoshiki buvo ypatingi tuo, kad jas siuvo iš medžiagos, gaunamos perdirbus plastikinius butelius. Ministrė taip siekė tiek paskatinti žmones prisidėti prie taršos mažinimo, tiek Japonijos visuomenėje atgaivinti vyniojamo audinio, vieno iš šalies tradicinių elementų, naudojimo paprotį. 

Šiomis dienomis furoshiki tiek Japonijoje, tiek visame pasaulyje yra labiau žinomas tik kaip dovanų puošimo menas, kuriuo galima pradžiuginti gavėją parodant ypatingą ir nuoširdžią pagarbą: juk pagalvota ne tik apie dovanos turinį, bet ir apie gražų jo pateikimą. Ir nors furoshiki labiausiai siejamas su tam tikromis progomis, yra pravartu žinoti, jog tokie medžiagos rišimo įgūdžiai gali praversti ir kasdienybėje, kuomet reikia ekonomiško, ekologiško ir originalaus atributo. 

Furoshiki panaudojimas, kaip rodo ir šio meno istorija, yra universalus. Japonijoje furoshiki dažniausiai naudojamas dovanų ir bentō (maisto dėžučių) įrišimui, tačiau neretai furoshiki medžiaga paverčiama ir vasarinėmis rankinėmis ar kuprinėmis. Pluošto, iš kurio pagamintas furoshiki, rūšis nėra svarbi – pakanka to, kad medžiaga būtų kvadratinės formos, plona; kad būtų paprasta ją lankstyti ir rišti. Taigi, tiek dovanoms, tiek kasdieniam furoshiki gali būti naudojama paprasta, tinkamo dydžio ir, patartina, neslidaus pluošto skarelė.


Kviečiame furoshiki išbandyti per ateinančias šventes ir įtraukti tai į savo kasdienę praktiką!

Dėžutės ar kito taisyklingos formos daikto vyniojimas: https://www.youtube.com/watch?v=c5wC4ITYvBY&ab_channel=%E6%9F%92%E5%88%80%E9%AD%9AQiDaoYu;

Butelio vyniojimas: https://www.youtube.com/watch?v=cV80y0VGxes&ab_channel=PointfulThings 

Tvarių ir ypatingų Jums šių metų švenčių 🙂