Divalis – sėkmės ir šviesos šventė Pietų Azijoje

Divalis (ind. Diwali), dar kitaip vadinamas Dipavali (ind. Dipawali), tradicinis penkias dienas trunkantis festivalis, pagal tradicinį indų kalendorių minimas kartik mėnesį (tarp spalio ir lapkričio),  hinduizmo, džainizmo ir sikhizmo religijų atstovų yra laikomas svarbiausia švente metuose. Apipintas daugybe legendų, Indijoje ir visame pasaulyje divalis yra geriausiai žinomas kaip metas, kai uždegamos daugybė šviesų – aliejinių žvakių (diya), lempučių, fejerverkų; o ir pats šventės pavadinimas, išvertus iš sanskrito kalbos, reiškia šviesų eilę. Divalio metu žmonės puošiasi geriausiais drabužiais, kruopščiai sutvarko, išvalo ir puošia namus spalvotais ornamentais iš ryžių, smėlio ar smulkių akmenėlių (rangoli) bei gamina šiai šventei skirtą maistą (dažniausiai saldumynus).Daugiausia maldų yra skiriama žemiškojo turto, klestėjimo ir darnos deivei Lakshmi. Priklausomai nuo regiono, kuriame yra minima ši šventė, jos metu be Lakshmi yra garbinami skirtingi dievai, tokie kaip Krišna, Višnus, Yama, Sita, Rama, Kali ir kiti.

Divalį švenčiantieji, tarp keleto įvairių reikšmių, pagrinde mini šviesos ir gėrio pergalę prieš tamsą ir blogį. Pagal senuosius sankskrito tekstus, žmogus didžiąją dalį gyvenimo yra įkalintas nežinios, melo, pykčio, godumo ir savanaudiškumo, nemato tiesos bei tikrojo pasaulio grožio, todėl jo būvis yra arčiau mirties, nei gyvenimo. Šviesa siejama su kančios baigtimi ir išsilaisvinimu, nuo kurio prasideda kelias į amžinybę.

 

Galimas požiūris, jog  Divali šventė ir laikotarpis prieš ją savo svarbumu ir netgi keliais tradiciniais elementais primena pas mus dar gyvuojančius Advento, Kūčių ir Kalėdų papročius.

 

Kaip jau minėta, prieš prasidedant didžiajai šventei, kurios metu, kaip tikima, kiekvieną šeimą aplanko derlingumo ir gausos deivė Lakhsmi, namai jos garbei yra skrupulingai išvalomi, sutvarkomi ir gausiai dekoruojami. Divalio ir kitų reikšmingų hinduistų švenčių dekoracijoms ypatingą reikšmę turi rangoli ornamentai, supilti iš spalvotų miltelių, prieskonių, dažytų ar natūralių ryžių, kruopų, gėlių žiedlapių, mažų akmenėlių ar kitų medžiagų. „Rangoli“ pavadinimas kilęs iš sanskrito žodžio rangavalii, reiškiančio džiaugsmo ir dėkingumo išraišką per spalvas ir raštus. Tiesa, kiekviena valstija Indijoje rangoli dekoracijai turi atskirą pavadinimą. Vakarų Bengalijoje – alpana, Odišoje – murja, Keraloje ir Tamil Nadu – kolam, Radžastane – mandana ir t.t.

 

Visi mitai apie rangoli yra susiję su dievu Brahma ir pasaulio sukūrimu. Viena populiariausiu legendų byloja apie žymią karalystę, kurią valdantis karalius-šventikas buvo visų labai gerbiamas žmogus. Netikėtai mirus jo sūnui, visi karalystės gyventojai, apimti sielvarto, ėmė melstis Brahmai, prašydami sugrąžinti karaliaus atžalą atgal į pasaulį. Sujaudintas nuoširdžių maldų, dievas įsakė karaliui  nupiešti savo sūnaus paveikslą ant grindų. Nurodymą įvykdžius, į paveikslą Brahma įpūtė gyvasties ir karalius atgavo sūnų. Nuo tada ant namų sienų ir grindų piešti rangoli, kaip magišką pakvietimą dievui Brahmai, tapo tradicija.

Kitas mitas, žinomas nuo VIII a., yra siejamas su deive Andal ir pasakoja apie penkiolikmetę merginą, kuri svajojo ištekėti už dievo Višnaus. Kas rytą mergina keldavosi prieš saulėtekį ir melsdavosi Višnui. Galiausiai jos maldos buvo išklausytos ir ji tapo savo numylėtinio žmona. Pietų Indijoje šis mitas paskatino tradiciją jaunoms merginoms keltis prieš aušrą ir piešti rangoli prie savo namų durų, su viltimi ištekėti už svajonių vyro.

Pagrindinį rangoli dizainą sudaro kokios nors dievybės ar tematikos simbolika. Dažniausiai kuriami motyvai – lotoso žiedas, žuvys, paukščiai, gyvatės ir kiti – atspindi vienovę tarp žmogaus ir gyvūno (gamtos). Dauguma rangoli raštų yra pilami apskritimo forma, šitaip išskiriant laiko begalybės reikšmę. Populiariausias apskritas rangoli – lotoso žiedas – yra siejamas būtent su deive Lakshmi, su žmogaus gyvenimo eiga bei atsiskleidimu, su dvasios centru. Kosmoso ir dievybių simbolika, tokia kaip saulė, mėnulis ar zodiako ženklai yra taip pat neretai įpinama į bendrą rangoli dizainą.

Rangoli dekoracijomis dažniausiai puošiami namų maldos altoriai ir grindys šalia slenksčio, pasitinkančio visus svečius. Pagal tradiciją rangoli raštai ir spalvos yra skirtingi kiekviename regione, o šio dekoravimo technika yra perduodama iš kartos į kartą. Dažniausiai rangoli puošmenas dėlioja šeimos moterys, nors šiomis dienomis prie šio meno prisijungia ir vyrai. Prie vieno smulkių detalių dizaino kūrimo kartais praleidžiama net iki kelių dienų. Seniau indų kultūroje piešiant rangoli raštus, moterims buvo priimtina dainuoti šventas giesmes, mat kiekvienas rangoli dizainas, kaip buvo tikima, yra energijos centras, turintis teigiamą poveikį žmogui. Prie slenksčio esantys rangoli į namus įeinančius svečius, tarp kurių – ir dievai, maloniai kviečia bei nuteikia ramiai ir jaukiai. Šių dekoracijų raštų formos ir spalvos taip pat turi reikšmę norimos perduoti energijos lygmeniui: švelnioms vibracijoms kurti pasitelkiamas apvalus dizainas ir šaltesni atspalviai, o galingesnėms – aštrūs kampai ir ryškus koloritas.  Tiesa, šiais laikais rangoli piešimas pasitelkiant tam tikros energetikos sukūrimo mokslą yra labai retas ir mažai kam žinomas dalykas. Verta žinoti, jog nors rangoli ir jo tradicinė technika turi plačią ezoterinę reikšmę ir sudėtingus niuansus, griežtos taisyklės šiam menui niekuomet nebuvo taikomos. Dabar rangoli ornamentai, kaip ir dauguma meno kūrinių, yra menininko saviraiškos vaisius, sielos būsenos ir pasaulio pajautos atspindys, tad su detalėmis ir spalvomis nuolat yra improvizuojama.